Czeslawas Miloszas: Šateiniai visada buvo ir yra su manimi

Rugpjūčio 14 d. Krokuvoje mirė poetas Czeslawas Miloszas. Netekome didžio žmogaus, tikro dvasios aristokrato. Paskutinį kartą lankydamais savo gimtuosiuose Šateiniuose jis kalbėjo, kad svarbiausios gyvenime jam buvo dvi vietos - vaikystės Šateiniai ir jaunystės Vilnius. Spausdiname tuomet jo viešnagės metu "Kauno dienos" kultūros ir meno priede spausdintą interviu su poetu. Tada viešnagės metu jį lydėjo brolis Andzejus ir žmona Carol. Šiandien jau ir jų nebėra tarp gyvųjų...

Nobelio premijos įteikimo proga savo kalboje Česlavas Milošas apie savo gimtinę sakė: "Gera yra gimti mažame krašte, kuriame gamta atitinka žmogaus mastelį, kur amžiams bėgant sugyveno kartu skirtingos kalbos ir kultūros. Kalbu apie Lietuvą - mitų ir poezijos žemę". Taip jis matė Lietuvą prieš beveik du dešimtmečius. Kokia jam ji dabar, kai apsilankė čia ne vieną kartą, kai sugrįžti čia gali jau ne tik mintimis, kai gimtuosiuose Šateiniuose naujam gyvenimui prikeltas senasis Milošų dvaro svirnas? Kuomet su žmona ir broliu jis vaikščiojo šalia Nevėžio vingio, ilsėjosi atnaujinto pastato kambaryje, vaikščiojo po parką, žvilgsniu ieškodamas prisiminimų medžių, net dairydamasis nugriautų trobesių vietoje, jis buvo laimingas. Tą galėjai nesunkiai justi, tą liudijo jo šypsena ir gyvas bendravimas su atėjusiais susitikti su poetu. Dar prieš pokalbį su pačiu Česlavu Milošu jo žmona Caroline sakė, kad neįtikėtina, bet svajonė, regis, tapo tikrove, o svarbiausia, kad ši vieta taps intelektualinės traukos centru, kuriuo galės naudotis ir akademinė visuomenė, ir rašytojai, ir patys Kėdainių krašto žmonės. Ji kalbėjo, kokie svarbūs Šateiniai buvo ir yra pačiam Milošui. Čia jį visada lydi tai, kas brangiausia - motinos ir senelio prisiminimai, visad su juo pasiliekantis Nevėžio slėnis ir upė - jo pradžių pradžia.
- Jam visada svarbiausios buvo dvi vietos, - sakė ji, - vaikystės Šateiniai ir jaunystės Vilnius. Viena iš priežasčių, kad turim butą Krokuvoje, yra tai, jog šis miestas jam labai primena Vilnių.
Pokalbį su poetu pradėjome nuo jo eilių, skirtų gimtiesiems Šateiniams.

...

- Dar taip neseniai, 1994-aisiais, Jūs rašėte: "Nėra namų, tik parkas, nors senieji medžiai iškirsti / Ir tankumynas gožia kadainykščio tako žymę"... Kokie dabar Jums regisi Šateiniai?

- Senosios liepos ir ąžuolai iškirsti, bet tebėra jaunesni medžiai. Ir tai gerai, - nusišypsojo jis, - Esu čia jau nebe pirmą kartą, bet kiekvienąsyk įspūdžiai vis kiti ir vaizdas keičiasi. Dabar štai aš jau esu pimąkart su atstatytu svirnu. Esu labai dėkingas architektui, kuris ėmėsi rekonstrukcijos. Prisimenu, kai prieš dvejus metus jis man rodė planus, galvojau, kad tai labai gerai, bet realizuota bus gal po kokių dešimties metų. Nuostabu, kad pastatas taip greitai atstatytas. Tai ir didelis Algirdo Avižienio nuopelnas. Jis visu tuo reikalu nuolat rūpinosi.

- Ši vieta, kaip ir buvo planuota, turėtų tapti intelektualinės traukos centru, kur susirinktų žmonės ne tik skaitantys ir žinantys Jus, bet ir esantys Jūsų kūrybos idėjų lauke. Kokie jūsų įsivaizdavimai dėl šio centro veiklos, konferencijų tematikos?

- Esu parašęs gaires, kokios temos iš šios apylinkės, Nevėžio slėnio istorijos būtų įdomios. Bet kokia bus konferencijų tematika, priklauso jau ne nuo manęs. O temų yra išties daug. Manau, kad turėtų būti pakviesti ir įvairių tautybių istorikai, besidomintys Lietuvos istorija. Šis centras turėtų pritraukti žmones iš visos Europos.

- Neabejoju, kad daugeliui mūsų, ypač sovietmečiu brendusios kartos žmonėms, išgyvenusiems susitaikymų ir praradimų laiką, tebėra svarbios tos idėjos, kurios išryškintos "Pavergtajame prote". Prisitaikymo, išlikimo, pasipriešinimo ir nuosmukio anatomija tebėra aktuali...

- Galiu tik pasakyti, kad ta mano knyga kartais turi pavojingų pasekmių... Juk ji, pavyzdžiui, apie 1980 metus buvo bestseleris Jugoslavijoje, tiksliau - Serbijoje. Belgrado intelektualai tada kratėsi marksizmo, bet tam, kad po to sugrįžtų prie nacionalizmo. Net daugelis lenkų yra nusiteikę prieš šią knygą, nes mano, kad nieko tokio nebuvo, kad tie, kurie tapdavo komunistais, tai darė tik dėl karjeros ar baimės, kad nebuvo tokio fenomeno kaip komunistinė ideologija...

- Bet vis dėlto daugeliui intelektualų, ypač Vakaruose, "Pavergtasis protas" tapo knygų knyga. Tą liudija ir JAV ambasadoriaus Lietuvoje Keitho Smitho per šio centro atidarymą pasakyti žodžiai apie tai...

- Taip. Aš tai žinau. Amerikoje mano knyga tebėra naudojama universitetuose, kai kalbama apie šio amžiaus istoriją.

- Prieš dvejus metus savo interviu sakėte, kad turite galybę darbo. Kokie jo rezultatai? Ką rašote dabar?

- Teberašau nuolat. Neseniai išleidau du tomus Milošo abėcėlės... Taip tai mano ABC. Pagal raides surikiuoti pasakojimai apie žmones ir įvairias problemas. Knyga sulaukė pasisekimo. Dabar išleisiu knygą, pavadintą "Išvyka į dvidešimtmetį". Joje kalbu apie tarpukario Lenkiją. Tai tekstų rinkinys, kuriuose labai daug vietos skirta Lietuvos ir Lenkijos santykiams, Vilniui. Turėtų būti labai įdomu.

- Esate dabar čia, Nevėžio slėnyje, kurį savo knygose ne kartą pavadinote Lietuvos širdimi. Ką jaučiate būdamas čia ir dabar?

- Ši vieta man visada esanti, visada su manimi. Net tada, kai būdavau toli nuo čia, ji visada - mano mintyse. Todėl labai sunku tą jauseną nusakyti keliais žodžiais. Tai labai komplikuotas jausmas...(Tą akimirką poetas susigraudinęs pritilo.) Kiekvienąsyk labai išgyvenu susitikimą su Šateiniais ir kaskart vis kitaip. Ir, žinoma, labai... Gaila, kad šįsyk neradau senojo lazdyno. Jis buvo išsikerojęs tarp brūzgynų, bet niekas nežinojo, koks jis man jausmine prasme buvo svarbus.

- Sakėte, kad Jūsų namai vėl čia?..

- Taip. Ir namai turi savo dvasią. O dabar jau ir kūną, - šypsodamasis pokalbį baigė Česlavas Milošas.


Kalbėjosi Birutė GARBARAVIČIENĖ