Czesław Miłosz, Pakelės šunytis, Strofa 2oo2
Perleistinos temos, 175-34o psl.
Turinys
Paprasčiausiai atsakyti būtų galima taip: dėl to, kad esu senas ir jau nebevaliosiu jomis pats pasinaudoti. Tačiau būtų verta šį paprastą teiginį išplėtoti. Žemė man atrodo labai įdomi vieta gyventi ir su ja skirtis gaila. Tačiau ką galiu padaryti? Vardyti negalias ir bjaurastis, kurios kankina senstantį organizmą, savo rašymą paversti progresuojančio irimo dienoraščiu? Tai nieko nepadės nei man, nei kam nors kitam. O juk turiu rašyti. Nuo jaunystės jaučiau savo daimoną, tai yra, jei jau norite, Mūzą. Jei ne jos draugija, žūčiau be naudos. Tačiau rašymas nuolatos keičiasi, nes keičiasi mūsų žinojimas. Mano nūdienis žinojimas yra kitoks nei prieš dešimt ar dvidešimt, o juo labiau prieš penkiasdešimt metų. Arba, gal net tiksliau būtų pasakyti, kitoks yra ir mano nežinojimas. Jau gan seniai vidiniai mano rūpesčiai sueina į vienintelį klausimą: kaip pakelti atmintį? Norėčiau būti išimtis, kai remiuosi įvairiais traumuojančiais potyriais, bet juk, tiesą sakant, visi rašantieji šiandien beveik vien tuo tik ir užsiima, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties ir išgyvenimų rūšies. Todėl manau, kad toks užsisklendimas tarp keturių asmenybės sienų yra žalingas. Bent jau tokia nauda iš to, kad persiritai per aštuonias dešimtis, jog pasaulio reginys, nors ir baisus, kartu pasirodo ganėtinai komiškas, tad perdėtas rimtumas išties čia nedera. Iš pradžių geidžiame kiek galima daugiau žinoti, paskui puikiausiai susitaikome su nežinojimu. Be to, svarbus tampa ir pats vaidinimas, bent jau todėl, kad vyko, kai mūsų nebuvo, ir vyks, kai mūsų nebebus. Geras darbas yra didinti žmonių susidomėjimą tuo theatrum mundi, nekoks - įtikinėti, jog vos tik mums mirus viskas išnyks. Mano temos gali būti naudingos žmonėms, kuriems pabodo išpažinčių literatūra, besiliejanti percepcijų versmė, skysti pasakojimai apie save. Laiminkime klasicizmą ir tikėkimės, kad jis nepraėjo visiems laikams.
Persis, Nortumberlendo kunigaikščio sūnus (apie vyresnįjį jo brolį Hotspurą užsimenama Shakespeare'o karalių kronikose), buvo nepriekaištingiausias iš riterių. Užsidegęs nešti Kristaus tikėjimą pagonims, jis prisijungė prie Kryžiuočiųordino, kovojančio krikščionybės paribiuose. Nežinotume apie jo buvimą tose vietose, jei ne Lindenblato ir Vygando kronikose aprašytas 1392 metais nutikęs įvykis. Tąsyk kryžiuočių armija netoli Alytaus, kronikoje vadinamo Aliten, persikėlusi per Nemuną, traukė Lydos link. Vėliavą su Šventu Jurgiu armijos priešaky nešė brolis Ruprechtas Sekendorfas. Persis dėl to įsiuto, nes jam atrodė, kad ši garbė priklauso Anglijos riteriams, todėl išsitraukė kardą, ir jau būtų įvykusi dvikova, jei ne Ordino vyresnieji, sutaikę abi puses.
Beveik po šešių šimtų metų iš Vatikano išgirdome, kad riterių globėjas, besikaunantis su drakonu Šventas Jurgis, niekad neegzistavęs.
Tie Europos užkampiai. Mėginu įsivaizduoti, kaip jie atrodė 1811 metais, kai Soplicove ūžaudavo puotos ir būdavo grybaujama. Šį bei tą iš ano meto papročių mano atmintis dar išsaugojo, visa kita atkuriu pagal įvairius duomenis. Tai buvo Nemuno žemupys, kur girių nedaug tebuvo likę, ir baržomis į Karaliaučių daugiausia gabentos žemės ūkio gėrybės. Tačiau šiaurėliau, ten kur upės tekėjo į Dauguvą, girios dar buvo kertamos visu smarkumu, o jų mediena plukdoma į Rygą lobstantiems vokiečių pirkliams. Dažnai su ginklu būdavo užpuolamos kurios nors kirtimui skirtos girios vietos, mat miško valdų ribos dažniausiai būdavo pažymėtos apytiksliai ir sunkiai nupasakojamos ("Nuo kreivos pušies ir akmens sukti dešinėn"). Miško kaimeliuose gūžėdavo šauliai, bebrininkai, pasalūnai ir "drąsuoliai" - jauni ir stiprūs žali ūkai plaustuose, tai yra iš plukdomų rąstų sukaltuose sieliuose, arba šulais ir lentomis pakrautose baržose. Sukosi dideli pinigai, augo kilmingų šeimų turtai, ponus lydėdavo tarnai, nesibodintys griebtis kardo ir muškietos. Tas miško gyvenimas vyko visai šalia laukų gyvenimo, jo kaimynystėje, tačiau niekas to neįamžino.
Nuostabus, laukinis kraštovaizdis: statūs kalnų šlaitai, neriantys tiesiai į Ramųjį vandenyną, tarpekliai, sekvojų miškais apaugusios daubos, siauros įlankėlės, įsispraudusios į stačius krantus. Kaimenės stovyklaujančių jūrų liūtų, besisūpuojančių ant bangų arba gulii1ėjančių ant uolėtų salelių. Atsidūrus šioje tyrų viešpatijoje, sunku nespėlioti, ko čia būta kadaise, taip bent jau linkus veikti mūsų vaizduotė, visur ieškanti pilių, miestų, išnykusių civilizacijų liekanų. Tačiau štai čia tikrai nebuvo nieko ir, nors tai skamba pernelyg drąsiai, reikia pridurti, jog čia niekada nieko nebuvo, tik ta erdvė, vandenynas, vis tokie pat saulėtekiai ir saulėlydžiai. Jei kada nors čia ir keliavo ar gyveno indėnai, tai jokie, net primityvūs statiniai, joks akmuo apie tai nieko neliudija. Yra tik viena išimtis, tokia mįslinga, kad įkvėpė poetą Robinsoną Jeffersą apie tai parašyti eilėraštį.
Rankos
Urvo viduj siauram kanjone palei Tassarajq
Akmeniniam skliaute yra įspausti delnai.
Gausybė delnų prietemoje, delnų debesis, tik tiek.
Jokio kito piešinio. Iš niekur žinios,
Ką buvo sumanę tie rudaodžiai baugštūs žmogeliai,
Ar tai religija, ar magija, o gal nerūpestingo
Meno-žaismo žymės. Tačiau po amžių
Tos skubriai atspaustos plaštakos -lyg pranešimas
Užšifruotas: Žiūrėkite! Mes irgi buvom žmonės,
Turėjome rankas, ne letenas. Sveiki, o žmonės
su grakštesnėm rankom,
Kurie atėjote po mūsų į šį nuostabų kraštą.
Džiaukitės juo vieną sezoną, kol nužengsit
Ir kiti ateis po jūsų, nes buvot žmonės, kaip ir mes.
Kada tie delnai buvo įspausti? Nesvarbu, ar tūkstantį metų anksčiau, ar tūkstantį metų vėliau. Ir tik šioje vietoje, prisiminus karūnavimų, mūšių, katedrų, universitetų įkūrimų, dailės ir literatūros kūrinių datas, imi suprasti kiek visko prigrūsta į žodį "tūkstantmetis", kuris čia skamba tuščiai. Tačiau juk kažkas turėjo čion ateiti iš kitur, bent jau dėl to, kad jūra lemia judėjimą. Galėjo, pavyzdžiui, į šį krantą išmesti jūreivį iš sudužusio japonų laivo. Kas jis buvo? Paprastas žvejys ar (nėra ribų likimų įvairovei) samurajus, pirklys, o gal net poetas? Atskirtas nuo įprastinės civilizacijos, nuo savosios sintoizmo religijos, kurios dievai liko toli, jis patyrė tokią didelę vienatvę, jog ši galėjo sunaikinti bet kokį ryžtą išgyventi. O jei išgyveno ir sutiko vietinių rudaodžių gyventojų gentį, kaip tai įvyko ir kas nutiko paskui? Į Japoniją niekad nebesugrįžo, niekam neperdavė žinios apie save, ir žmonijos kronikose jokios užuominos apie jį nei žymės.
Viskas vyko dar prieš pasirodant amerikiečiams, tuomet, kai misijos viena po kitos ėmė nykti, o jų žemes meksikiečių valdžia dalindavo vietos žemvaldžiams. Žlugimo priežastys buvo įvairios. Sonomo misija iširo dėl lokių grizlių. Šie, suuodę, kad misijos galvijai - tai šviežios mėsos sandėlis, nekreipė dėmesio į bandas serginčius indėnus, todėl misijai iš San Francisko fortų teko kviestis muškietomis ginkluotus kareivius. Jų užneštas sifilis naujai pakrikštytiems indėnams tapo mirtina epidemija.
Auksinis stambiųjų žemvaldžių laikotarpis buvo trumpas, bet puikus. Niekas neribojo plėtros, tad jie apžiodavo šimtus tūkstančių hektarų. Šios žemės nebuvo dirbamos, jose augindavo vien tik neaprėpiamas galvijų bandas ir arklių kaimenes. Iš ten plaukiantys turtai reiškėsi nuostabiais kinkiniais ir karietomis, sidabru inkrustuotais balnais, prašmatniais kavalierių ir damų rūbais, taip pat ir pagyvėjusiu visuomenės gyvenimu. Lankytasi pas kaimynus, rengti dažni šokių vakarai ir puotos, buvo laikomasi gerų manierų, garbės kodekso, pagarbos vyresniesiems bei dėmesingumo moterims papročių. Keistas dalykas, kad galantiškumo, rankų bučiavimo, pentinų žvangesio ir žvilgsnių pro vėduokles fone nebuvo nei marmuro, nei jaspių. Marino apskrities istorijoje Arthuras Quinnas rašo, jog turtuolių namai nebuvo rūpestingai ir patogiai įrengti, vietoje parketo juose būdavo plūkta žemė. Ši, kaip ir šiltas klimatas tapo palankūs nesuskaičiuojamai aibei blusų. Niekaip kitaip neįsivaizduoju tų šokyje besisukančių caballeros ir señoritas, kaip tik apsimetančių, jog esti tik viršus, tuo tarpu ir jis, ir ji apačioje jautė klaikų niežulį ir veik alpo nuo noro liautis šokus ir pasikasyti net iki kraujo.
Šie viršus ir apačia verčia galvoti apie žmogų kamuojančius parazitus, kuriuos dažniausiai nutyli ne tik istorijos epochų ir įvykių aprašymai, bet ir filmai apie praėjusius laikus. O juk vis dėlto žmonių mintis, jausmus ir sprendimus beveik visada lydėjo blusos, utėlės ir blakės, nes niekas anuomet nemokėjo jų atsiginti, nebent degindavo miestus, nors tai buvo daroma kitais sumetimais. Veiksmingą priemonę sugalvojo Kalifornijos indėnai: jie reguliariai sudegindavo savo kaimelį ir persikeldavo į kitą vietą; tiesa, turint namus iš nendrių, tai nėra taip sunku.
Gerų manierų ir blusų civilizacija, kuria didžiavosi "kilmingieji Kalifornijos sūnūs", baigėsi, kai į valdžią atėjo pinigai ir nekalti jų galios šaukliai - pirmieji angliškai šnekantys avantiūristai, daugiausia dezertyrai iš banginius medžiojančių laivų. Šimtmečio viduryje išaušo laukinio kapitalo ir namų su voniomis era.
Mano geografijos atlase vidury Afrikos plytėjo balta dėmė, mat šis atlasas buvo devyniolikto amžiaus antros pusės. Augdamas nuošalioje provincijoje, turėjau būti atsilikęs ir senamadiškas, tačiau mano geografinė vaizduotė jau mito Jules'o Verne'o kelionių aprašymais. Dar prieš perskaitydamas Kapitono Granto vaikus, šių nuotykių turinį išgirdau iš savo senelės, kadaise mačiusios jų inscenizaciją. Visi kažkaip apsieidavo be kino ir televizijos. Žodžiu, būta spektaklio, tačiau kur dabar aptiksi ano pėdsakus?
Kapitono Granto vaikai pasakoja apie kelionę aplink pasaulį ieškant dingusio tėvo. Prancūzų Akademijos mokslinė ekspedicija buvo pirmoji tikra kelionė aplink pasaulį, apvainikavusi Šviečiamąjį amžių, o prasidėjo ji 1785 metais, prieš pat Revoliuciją. Du Jeano Francois La Perouse'o vadovaujami laivai buvo taip kruopščiai įrengti ir aprūpinti, kaip vėliau kosminiai skrydžiai. Jais plaukė įvairių sričių mokslininkai, laivai buvo pakrauti sėklų ir sodinukų, tinkančių įvairiems klimatams, taip pat daugybe daiktų mainyti su laukiniais, tarp jų: 7oo kirvukų, 1ooo žirklučių, 14oo dėželių spalvotų karoliukų ir 26oo šukų - matyt, tikėtasi, kad tie žmonės bus vešliai apžėlę. Burlaiviai "L'Astrolabe" ir "La Boussole" (argi jūsų nejaudina tie pavadinimai, liudijantys pagarbą mokslui?), apiplaukę Horno iškyšulį, toliau buriavo vakarinėmis Amerikos pakrantėmis, paskui Azijos pakrantėmis, vėliau per susirėmimą su Samoa salų laukiniais neteko dalies įgulos, po to pasiekė Australiją, o išplaukę iš Australijos, dingo be žinios. Nepaisant Revoliucijos įvykių ir Napoleono karų, ekspedicijos likimas neleido nurimti vaizduotėms kelis dešimtmečius. Matyt, iščia kilo sumanymas ieškoti dingusiojo Granto. Visiškai atsitiktinai vėliau išniro šiokios tokios žinios. Užplaukę ant rifo laivai sudužo, daugelis juose žuvo, tie gi, kurie prisikasė iki salos, surentė didžiulį plaustą ir juo išplaukė į jūrą, tačiau kai kurie pasiliko gyventi salos čiabuvių gentyje. Plausto likimas nežinomas, pasilikusieji išmirė prieš pasirodant ba1tiesiems. Rašau apie tai, nes pagalvojau, jog taip neseniai Žemė buvo nežinoma. Ar tatai įmanu įsivaizduoti kitas planetas tyrinėjančiai kartai?
Kaltintojas: Na ir kas, kad jo šeimoje ir mieste visi taip manė. Daug tuo metu svarstyta apie karaliaus užjūrio valdas ir ten gyvenančias laukines tautas, nerimaujant, kad jų laukia amžinas pasmerkimas, nes tikėjimo šviesa iki jų neatsklidusi. Kalbomis viskas ir baigdavosi, ir tik nedaugelis, tokie kaip tėvas Junipero, dėjosi tai širdin. Taigi šis liesas jaunuolis Šv. Pranciškaus ordino abitu, neapsakomai pamaldus ir uolus, nusprendė tapti misionieriumi. Jis pasiekė savo ir štai dabar, po ilgamečių varginančių kelionių, stebuklingų išsigelbėjimų jūroje ir sausumoje, po pasninkavimo, maldų ir galynėjimosi su savimi, išdžiūvę jo palaikai guli čia, kito vandenyno krante, skamba Misijos varpas, ir tie, kuriuos jis pavertė krikščionimis, nerimaudami klausosi užkeikimų nežinoma kalba ir klaupiasi, kaip liepta, voromis.
Kaipgi man paimti į savo, che che, nagus tokią dievobaimingą ir iškankintą sielą? Deja, deja. Taisyklė ignoratio iuris nocet - įstatymų nežinojimas kenkia - kliudo nusika1tėliui dangstytis ne žinojimu. Bet aš joks teisininkas. Tad kokį įstatymą jis. pažeidė? Nėra juk tokio, kuris lieptų turėti šiek tiek vaizduotės ir atsižvelgti į galimybę, jog mūsų įsitikinimai gali būti klaidingi. Savo gimtojoje Maljorkos saloje indėnus jis įsivaizdavo kitaip. Juos išvydęs, nors ir prisiversdamas tikėti juos turint nemirtingas sielas, sugebėjo juose įžvelgti tik gyvūnus, gyvenančius taip, kaip jiems liepia gamta. Norint juos išganyti, reikėjo, pasak jo, juos išgamtinti, tai yra priversti gyventi nepaisant gamtos. Taip Junipero sąmoningai tapo naikintoju papročių ir apeigų, kurių visai nesuprato. Iš pradžių sugundydavo indėnus raudonais karoliukais, kuriais apdovanoti jie grįždavo į savo kaimelius ir sukeldavo ten pavydą, nes raudoni rutuliukai, palyginti su kriauklytėmis, naudotomis vietoj pinigų, buvo didžiulis turtas. Jie traukdavo pas jį, ir kai kurie, matydami baltuosius burtininkus kalbantis su savo dievais, leisdavosi net apšlakstomi vandeniu, nes tie dievai suteikdavo galios ir duodavo daugybę nuostabių daiktą Tačiau apkrikštyti jie jau nebeturėjo teisės grįžti į savo kaimelius, nes gubernatoriaus kareiviai jėga atvesdindavo juos atgal. Privalėjo gyventi Misijoje, keltis auštant, skambant varpui, klausytis lotyniškų mišių ir visą dieną dirbti laukuose. Už neklusnumą ir tokį elgesį, kuris jiems patiems atrodė natūralus, tačiau kurį tėvas Junipero laikė nuodėme, jie būdavo baudžiami plakimu ir spaustais. Juos užpuolė mirtinos, anksčiau nepatirtos ligos, masiškai išmirdavo arčiausiai esantys nepriklausomi kaimeliai. Jų šokių ir ceremonijų kalendorius, pagrįstas kasmetiniu lašišų grįžimu, gilių nokimu ir vandens paukščių migravimu, buvo pakeistas krikščioniškų švenčių ir katalikų šventųjų dienomis. Jie pamažu liovėsi medžioję ir žvejoję, tapdami vis labiau priklausomi nuo maisto, kurį skirdavo Misija.
Ar Junipero matė, kad jie nelaimingi ir kenčia? Negalėjo nematyti jų veidą Jie suprato, kad neteko visko ir kad nebėra jokios vilties, nors ir nemokėjo to, kas atsitiko, išreikšti žodžiais. Apatiški, įsmeigtomis žemėn akimis, judėdavo lyg automatai. Pasak keliautojų liudijimų, šių veidų niekad neaplankydavo šypsena.
Junipero mylėjo Tiesą ir neleido savyje rastis užuojautai. Jį metų metus kamavo neapykanta gubernatoriui Filipei de Nevei, jo bemiegių naktų kaltininkui. Anam žmogui atrodė, kad valstybė neprivalo remti Bažnyčios ginkluota ranka, todėl kiekvienąkart, prireikus gaudyti pabėgusius indėnus, šis delsdavo siųsti kareivius.
Liepsningi aktai, asketiški išsižadėjimai! Ar mano svarūs kaltinimai neįrodo, jog pragaras grįstas gerais norais? Išklausykime Gynėjo, nors nemanyčiau, kad šiai juodai sieliūkštei pagelbėtų kokie nors angeliški argumentai.
Jis niekaip negalėjo rasti žmogiškų jų bruožų. Jei suvokimas, kuo skiriasi gėris ir blogis, yra vienas tokių, tai bent jau šio jie neturėjo. Viskas, kas padėdavo prisikimšti skrandį, jiems buvo gera, viskas, kas tam kliudė, buvo bloga. Neįmanoma būdavo nusisukti nė akimirkai, nes jie vogdavo, ką tik ranka pasiekdavo. Jau, matyt, iš prigimties buvo užkietėję vagys, nes paaiškėdavo, kad neįmanoma jų išmokyti skirti "mano" nuo "tavo". Jie nejautė gėdos: šlapindavosi, tuštindavosi, santykiaudavo visų akivaizdoje. Tik plakimo baimė galėjo juos sutramdyti. Tėvas Junipero versdavo save tikėti, jog kiekvienas iš jų turi nemirtingą sielą, kurią reikia išganyti. Anksti rytą juos pakeldavo varpo skambėjimas ir apvilkti baltos drobės drabužiais jie rinkdavosi Misijos kieme, kad išklausytų paslaptingų apeigų nežinoma kalba, po kurių eidavo dirbti į laukus. Jie nekentė darbo ir visą dieną būtų mieliau tinginiavę, jei ne rimbas. "Ar gali Bažnyčia, klausdavo savęs Junipero, - išgelbėti sielą, nuolaidžiaudama tamsumui ir nuodėmei?" Jis nieko nenorėjo skriausti, o išgirdęs rimbais plakamųjų riksmus, imdavo kalbėti rožinį.
Vaikystėje Volodia Gugujevas svajojo apie archeologo karjerą, o juo tapęs, padarė svarbų atradimą kasinėdamas pilkapį visai šalia savo gimtojo Rostovo. Tai buvo antro amžiaus prieš Kristų sarmatų kunigaikštytės kapas: mažas skeletas su auksine karūna ir turkio vėriniu ant kaklo. Kas slypi po miestais, kuriais vaikštome, tarkim, po Krokuvos klodais? Atrodo, kadaise čia būta keltų gyvenvietės, bet juk tai - vos ne vakar. Gerokai seniau, dar prieš pasirodant indoeuropiečiams, kelis tūkstantmečius čia gyvavo senoji Europa, kurios paskutinieji paminklai išliko iki graikiškoje Kretoje. Pažangos idėja įpratino mus senovės žmones laikyti "pirmykščiais". Jei ne bukoka vaizduotė, į mus prabiltų visai kitoks eiliškumas - po senųjų mitų, legendų, religijų galėjo ateiti laukiniais apgyvendintų tyrų laikai. Maždaug penki tūkstančiai metų prieš Kristų, taigi prieš septynis tūkstančius metų, vidurinio Dunojaus, Dravos, aukštutinės Vyslos ir Oderio upių baseinuose klestėjo žemės ūkio civilizacija. Tik spėlionės remiantis iškasenomis: matriarchalinė civilizacija, išdrožtos žmonių su kažkokių sakralinių apeigų kaukėmis figūrėlės, Didžiosios Deivės (Žemės Motinos?) ir kitų vaisingumo deivių religija. Atrodo, kad vaisingumo tie žmonės nesiejo su vyro sperma. Moteris gimdydavo, kaip pavasarį gimdo žemė, ir tas jos gebėjimas atsinaujinti pelnė būti garbinamas. Štai iš kur atsirado moteriškos dievybės - derliaus globėjos. Vėliau (pradedant antruoju tūkstantmečiu prieš Kristų?) viena po kitos atėjo indoeuropiečių gentys, patriarchalinės, su vyriškais dievais. Apie tai mano draugė iš Kalifornijos universiteto Marija Gimbutienė yra parašiusi knygą.
o jei pagalvotume apie juos, apie tuos, virš kurių vaikštome? Dabar jie - tas pats, kas žemė, tačiau juk jie buvo, ir ne tik kaip neaprėpiamas skaičius, bet kaip atskiros būtybės. Jei mūsų planeta iš tikrųjų egzistuoja tam, kad dausas ir pragarą pripildytų žmonių sielų, tada spiečiai jų skraidžioja erdvėse anapus realybės, nuolat gluminami savo pirmtakų ir įpėdinių apeigų, papročių ar išvaizdos, taip kaip ir mes būtume suglumę, jei galėtume su jais susitikti.
Prieš paskelbdamas 1859 metais savo veikalą Apie rūšių kilmę, Charlesas Darwinas turėjo išklausyti nemažai priekaištų iš savo žmonos lūpų. Ši giliai tikinti moteris niekaip negalėjo susitaikyti su jo ryžtu paskelbti tokią žalingą knygą.
- Charlesai, - sakydavo. - Dievas yra pareiškęs, kad sukuria žmogų pagal savo paveikslą ir į save panašų. Nepasakė to nei apie skruzdėlę, nei apie paukštį, nei apie beždžionę, šunį ar katę. Žmogų iškėlė virš visko, kas gyva, jam atidavė žemę. Kas tau davė teisę atimti orumą iš būtybės, turinčios Dievo veidą, būtybės, kuri prilygsta angelams?
Vyras jai atrėždavo, kad, jei ne jis, tą patį padarys Wallace'as, kuris sugalvojo panašią teoriją.
- Charlesai, - sakydavo ji. - Privalome suvokti savo motyvus. Mokslininko šlovė tau nerūpėtų, jei ne nuolatinės tavo nesėkmės. Žinau, jog nemėgsti, kai kas nors apie tai užsimena, bet jei tau būtų pavykę, kaip kad norėjai, tapti gydytoju, pajustumei daug didesnį pasitenkinimą gydydamas žmones, užuot galvojęs, kaip bet kokia kaina patenkinti savo ambicijas. Ir jeigu tais studijų Kembridže metais būtum pasirinkęs dvasininko kelią, padėtis visuomenėje tave būtų apsaugojusi nuo avantiūrizmo.
- Juk gerai žinai, iš kur ištraukei tą savo teoriją. Radai ją Malthuso darbuose. Charlesai, juk jis buvo blogas žmogus, žiaurus ir abejingas vargšams. Netikiu, kad tavo atradimai teisingi, nes tavo stebėjimai nebuvo grįsti gerais ketinimais.
Vėliau prisimindamas tuos jos žodžius Charlesas Darwinas neprarado įsitikinimo, kad evoliucijos teorija yra teisinga. Tuo blogiau man ir žmonėms, sakydavo. Teologija, kuri galėtų iš jos išsirutulioti, - ne kas kita kaip velnio tarnų teologija. Kaipgi gerasis Kūrėjas galėjo viską taip sutvarkyti, jog pasaulis būtų arena, kurioje rūšys ir individai lyg gladiatoriai kovotų už būvį? Jei Jis stebi visa tai tarytum Romos imperatorius iš ložės, nebegarbinsiu jo. Laimingi visi tie, kurie kaip Ema išsaugojo vaizdą Dievo kaip mūsų Tėvo ir Bičiulio.
Religingosios Charleso Darwino žmonos moraliniai skrupulai buvo visiškai pateisinami. Veikalo Apie rūšių kilmę paskelbimas 1859 metais sudavė smūgį tikėjimui. Ne tiek dėl žmogaus orumo pažeminimo "beždžioniška" kilme, labiau dėl to, kad išnyko riba tarp žmogaus ir likusios gyvosios materijos. Miriadai gyvų būtybių - vabzdžių, roplių, žinduolių - paklūsta jiems nežinomam evoliucijos dėsniui, gimsta, kenčia ir miršta amžiams. Žmogus, kuris lig tol buvo išskirtas, nes yra nemirtingos sielos, dabar paklausė savęs: kuo esu geresnis už skruzdę arba paukštį, arba savo šunį, savo katę? Arba už šimpanzę žmogaus vaiko protu? Teologai niekada ligi tol nebuvo susidūrę su tokiu reiškiniu, kai į kasdienį gyvenimą netikėtai buvo įskiepyta sąmonė, kuri jų traktatuose per amžius buvo atskirta.
Poetinio turinio kupinas žodis "sala" masina, traukia, žada. Jules'o Verne'o Paslaptingoji sala geras pavadinimas, kita vertus, kiekviena sala yra paslaptinga. Net išsibarsčiusiems po salynus buriuotojams graikams: juk Odisėjo nuotykiai tai kelionė nuo salos prie salos, o kiekviena jų kuo nors ypatinga. Vienoje gyvena Kiklopai, kitoje - vėjų dievas Ajolas, Ajajos sala priklauso deivei Kirkei, gebančiai žmones paversti kiaulėmis, Trinakijoje ganosi dievo Helijo jaučiai. Odisėjas pagaliau patenka į Ogigiją, nimfos Kalipso buveinę, o ši taip jį pamilsta, kad nepaleidžia septynerius metus ir dovanoja jam nemirtingumą, tačiau keliautojas ilgisi savo gimtosios salos Itakės ir pasirenka ne nemirtingąją nimfą, o mirtingą žmoną Penelopę. Likimas keičiasi jam pagaliau išlipus į krantą fajakų karaliaus saloje - sprendžiant iš padavimų, tai turėjusi būti Kerkyra, arba Korfus. Lankydamasis šioje saloje, ašen, svečias iš šiaurės, pabuvojau įlankėlėje, į kurią iš paskutiniųjų, jau be savo plausto, turėjęs atklysti Odisėjas. Upės, kurioje baltinius skalbė karalaitė Nausikaja, neradau.
Europiečių ku1tūrinėje sąmonėje veikia Laimės salų mitas. Jos vilioja galbūt todėl, kad vanduo jas skiria nuo istorijos. Aristokratai ir jų damos kaip tik laiku, prieš pat Revoliuciją, pasirinko kelionę, vaizduojamą Watteau paveiksle Išplaukimas į Kiterą, arba dar kitaip - į Afroditės salą. Ideali visuomenė taip pat buvo apgyvendinta saloje: tai padarė Thomas More'as, pavadinęs ją Utopija, taip pat ir Krasickis, tą salą vadinęs Nippu. Tiktai saloje galiojo Shakespeare'o Audros Prospero burtai, ir tik ten stebuklingos Prospero knygos ženklai suteikdavo galių viešpatauti jam tarnaujantiems Arieliui ir Kalibanui. Negyvenama sala žadino stiprius jausmus nuo pat Robinzono Kruzo - jos geidė visi, kuriems pernelyg pakyrėjo žmonija. Savo lobius salose slėpdavo piratai. Stevensono Lobių saloje vaizduojama nedidelė salelė britų Virdžinijos salyne, visai greta šiek tiek didesnės Tortolijos. Paskutiniuosius porą šimtmečių bręsta ir nerūpestingo primityviųsalų gyventojų gyvenimo mitas: palmės, saulė, mėlyna jūra, ko daugiau norėti. Šį mitą paskatino ir amerikiečių rašytojas Hermanas Melville'is, kuris jaunystėje, būdamas banginių medžiotojų laivo jūreivis, dezertyravo ir kelis mėnesius laimingai gyveno tarp romių kanibalų vienoje iš Markizų salyno salų. Romanai, o dvidešimtame amžiuje - filmai (prisimenu Baltuosius šešėlius!) išnaudoja šiek tiek širdį graudinančias ilgesingas istorijas, kurios susilaukė ir parodijų: "Tolimam salyne Fidžio ar Havajuos / Samoa arba Isle de Cook / Gyveno drąsus kapitonas Papavajus / Kuris riešutus triauškė ir lupo negrus". (Iš kur tai? Niekas turbūt neatspės.)
Bet štai pagaliau salas užvaldė didysis turizmo verslas, išplito viliojantys reklaminiai lankstinukai. Antrojoje šio šimtmečio pusėje visus, matyt, apėmė didžiausia kelionių į garsiuosius tarptautinius viešbučius karštligė. Šių salose pristatyta apsčiai. Tai netrukus atsibos arba jau atsibodo, sprendžiant iš to, kuo tie žemės lopinėliai sparčiai virsta. Man teko atsidurti judrioje gatvėje piko valandą vienoje iš prancūzų Antilų salų. Ne ką geriau už Paryžių.
Perkelti tai, ką savo gyvenime patyrei, į kitų žmonių gyvenimus. Pradžioje apie tai negalvojama - atrodo, jog tai, kas mūsų, priklauso tik mums. Prisirišdavau prie smulkmenų: spalvoto pieštuko, juodos tušo lentelės, iliustracijos knygoje, Borneo pašto ženkliuko. Pats sau buvau ne toks kaip kiti, jau vien todėl, kad jie apeidavo mane žavėjusius daiktus jų nepastebėdami. Dabar žinau, jog tai, ką jaučiau, vadinama meile, ir kad Erotas nebūtinai mus traukia vien prie žmogiškųjų būtybių. Dar pamačiau, kad Erotas valdo mus visus. Nė nepagalvotum, jog tokie padarai kaip kažkokios senos moterys, elgetos, sergantieji ligoninių lovose turi savo mažas brangenybes, savo talismanus, kad būtent tai jiems ir yra poezija. Kitaip tariant, poetai - ne tik tie, kurie rašo. Rusų berniukas Tartu mieste 1917 metais turėjo savo stikliukus, kuriais man, šešiamečiui, rodė f o k u s u s. Kai jis su savo lobiu iškyla mano atmintyje, imu vaizduotis vėlesnį, nežinomą jo likimą.
Ji buvo galingo karaliaus meilužė ir todėl enciklopedijose turi savo vietą. Trumpakojis karalius, didžiuliu peruku ir šilkinėmis kojinėmis lyg spindinti planeta nuskynė jos nekaltybę, kai jai buvo šešiolika, ir taip, pakelta iki legalios meilužės rango, metų metus meldžianti Dievą atleisti už geismo nuodėmę, ji pagimdė karaliui keturis vaikus. Nustumta į antrąją vietą, priversta karaliaus dėmesiu dalytis su kita rūmų darna, ji daug kartų prašėsi išleidžiama. Galop, būdama trisdešimties, įstojo į karmeličių vienuolyną ir pasišventė maldoms bei pamaldžių traktatų rašymui. Viena mano šimtmečio moteris, Fenikso miestelio Arizonoje gyventoja, išgyvendama krizę po išsiskyrimo su vyriškiu, skaitė jos biografiją ir jos mintis taip pat kam nors derėtų aprašyti.
Liliputas Valentas dienų dienas sėdėdavo krėsle priešais langą su vaizdu į judrią gatvę. Kartais paimdavo artrito išsukinėtais pirštais žiedą karaliaus dovaną, vienintelį įrodymą kadaise jį rūmuose garsėjus nesuskaičiuojamais pokštais, juokingais paikiojimais, rimuotomis kalbomis, taikliomis replikomis. Jau beveik nieko iš viso to nebeprisiminė ir negalėjo suprasti, kaip anksčiau jam tokie dalykai pavykdavo.
Žvelgė į praeinančius vyrus ir moteris, į jų drabužius, judesius - kiekvieno ir kiekvienos vis kitokius: sąmoningai artistiškus arba nerūpestingus, įsivaizduodamas juos įvairiomis aplinkybėmis, vesdamasis juos į namus, prie lovų ir veidrodžių, įsivaizduodamas jų nuogumą, jų susitikimus, glamones, barnius, riksmus. Pavydėjo jiems normalaus gyvenimo, kurio pats niekada nepažino: abipusių meilių laimės, jaukios šeimyninės kasdienybės, tėvystės pasididžiavimo, vaikiškų rankyčių, apsivejančių kaklą, viso to, kas jam buvo užginta. Pavydėjo jiems, tačiau dabar kitaip nei anksčiau - tas pavydas jau nebuvo atmieštas pykčiu. Maža to, dabar jie atrodė verti nepaliaujamo žavėjimosi, nes buvo labai laimingi, nors patys ir nežinojo. Ir pasaulis galų gale jau nebuvo taip blogai sutvarkytas, jei tik nedaugelis, tokie kaip jis, Dievo nuosprendžiu, įrašytu į motinos kraują, likdavo margos ir svaiginančios šventės nuošalėje.
Jis ilgai maištavo ir tuo nenuolankumu gyvenimui buvo užnuodytas jo liežuvis, prieš kurį drebėjo dvariškiai. "Tačiau, - tarė jis sau vieną gražią dieną, - tai nėra nei teisinga, nei neteisinga. Kūrėjui, lipdžiusiam iš molio mano kūną, dirbant atsitiko nelaimė, ir niekam neverta kerštauti už tai, kad gyvenau tik tariamai. Meldžiu tik, kad galas ateitų anksčiau nei man šaus į galvą savo aimanom sujaukti pasaulio tvarką."
Neprarandu vilties, jog tas miestas yra apdovanotas gebėjimu apaugti pasakojimais kaip kad Gdanskas. Todėl šis mano trumpas pranešimas gali būti naudingas.
Buvo tai seniai, trečią mūsų amžiaus dešimtmetį. Birželį, kai viskas, kur tik pažvelgsi - siauros gatvelės, aplinkinių miškų kalvelės, - kviesdavo savo vaiskia tik ką išsprogusių lapų žaluma, mūsų mokykla organizuodavo tradicinę iškylą. Tąkart jos tikslas buvo ne viduramžių pilies griuvėsiai ežero saloje ir ne rūmai su parku, prieš šimtą metų priklausę įžymiam universiteto profesoriui, bet vieta, liudijanti mūsų mokytojų simpatijas romantiškiesiems herojams. Beje, kalbėkime atvirai, vietos mitologiją palaikančių įvaizdžių skiepijimas jaunajai kartai buvo ir yra pedagogų priedermė. Kadangi didžiausia mūsų miesto mitologinė figūra buvo Didysis Poetas, neturėjo pristigti smulkmenų iš jo gyvenimo, kuriame ne paskutinį vaidmenį suvaidino meilė, nelaiminga, nes panelė ištekėjo už grafo. Vieta, kur mes patraukėme, kaip tik šios meilės ir buvo įamžinta. Dabar mane tai šiek tiek stebina, nors anuomet - ne.
Sėdome į traukinį su kietais švies aus medžio suolais, o mūsų buvo pakankamai daug, nes triukšmingu klegesiu užpildėme keletą vagonų. Paskui beveik dvi valandas truko tasai nerūpestingumas, kuris būdingas mokiniams, kai vietoj pamokų pasitaiko netikėta kelionė. Traukinys beveik visą laiką riedėjo miškais ir kai jau atvažiavome, mokykla išsiraitė ilga gyvatėle kelių kilometrų žygiui per pušyną. O ta vieta - tai baltas dvaro pastatas, kuriame kadaise gyveno poeto mylimoji su savo vyru, turtingu žemvaldžiu, ir ne toliau nei už kelių šimtų metrų nuo namo - medžių guotas (beržų ir pušų, jei gerai prisimenu) su akmeniu viduryje - poeto atsisveikinimo su mylimąja pasimatymui atminti.
Mokytojų pasakojamos romantinės legendos klausėmės išsiblaškę. Ko gero, ir jie nekėlė sau klausimo, ar deramai elgėsi jauna moteris, vidurnaktį išsprunkanti iš namų, kad miške susitiktų su meilužiu, kai tuo metu grafas, savaime suprantama, saldžiai miegodavęs. Beje, kaip klostėsi šios trijulės santykiai, nežinoma lig šiol. Galbūt romantikos prieskonis priverčia patikėti efemeriškos ir niekada neišsipildžiusios meilės versija. Taip, matyt, mąstė ir tie, kurie padėjo čia atminimo akmenį. Tačiau mūsų tikybos mokytojas kunigas, sergstintis moralinę mūsų sveikatą, - ar jis neprivalėjo pasipriešinti mokinių vežiojimui į svetimavimo nuodėmės prisiminimais dvelkiančią šalį? Tai, kad jis nesipriešino, liudytų Didžiojo Herojaus, pelniusio mums garbę ir šlovę, kulto galią, tačiau taip galėjo pasireikšti ir susitaikymas su literatūros - iš prigimties juk netyro dalyko - teisėmis.
Būdamas kokių dvylikos metų ekologas, aš braižydavau savo valstybės, kurios visas paviršius padengtas mišku, žemėlapį, žavėjausi Mayne'o Reido romanu apie neliestus Amazonės miškus (Vandens dykynė miške - taip skambiai, tik ne visai teisingai išverstas pavadinimas Afloat in the Forest or, A Voyage among the Tree Tops, by Captain Mayne Reid, 1889.). Įtakos, matyt, turėjo mano tėvo prenumeruotas "Lenkijos medžioklis" ir diskusijos apie kurtinių bei briedžių vietas Rūdininkų girioje. Neginčijama, kad visada medžiotojai buvo gamtos apsaugos pionieriai, o kadangi medžioklės privilegiją kadaise turėjo monarchai ir kunigaikščiai, jų dėka Europoje išliko didžiausi miškų kompleksai, vėliau tapę nacionaliniais parkais - Fontenblo miškas, Aostos slėnis, Belovežo giria (gal kada nors visas Belovežas bus pagaliau pripažintas nacionaliniu parku?). Nuo normanų antpuolio prieš Angliją ir žiaurius karališkųjų briedžių apsaugos įstatymus įvedusio Vilhelmo Užkariautojo laikų daug šimtmečių įvairiose Europos valstybėse tai prigesdama, tai vėl įsiliepsnodama vyko kova tarp aristokratijos ir plebėjų dėl teisių į mišką. Prancūzų revoliucija pasireiškė ne tik šventųjų galvų ant romaniškųjų portalų daužymu kūjais, bet ir nežabotu to, kas miškuose bėgioja ir skraido, naikinimu.
Dar vienas interesų konfliktas dėl Europos miškų vyko susikirtus norui juos išsaugoti su medienos poreikiu. Didžiosios Britanijos salos galią garantavo laivai, kurių statybos žaliava buvo medis, būtinai tik geros kokybės, pirmiausia ąžuolas, reikalingas korpusui suręsti. Ąžuolynų mažėjimas rašytiniuose anglų šaltiniuose buvo fiksuotas šešiolikto ir septyniolikto amžiaus debatuose. Kainų svyravimai medienos rinkoje, daugiausia ąžuolo ir pušų, naudotų laivo stiebams, negalėjo nesisieti ir su medienos plukdymu Nemunu bei Dauguva. Labai didelės medienos kainos Prancūzų revoliucijos metais pagreitino girių likučių iškirtimą ir gerokai pralobino vokiečių pirklius Rygoje.
Žodis "miškas" dabar kelia kitokius palyginimus nei kadaise. Antai seniau Lenkijoje miškai daugiausia būdavo mišrūs, vyravo aukštakamienis ąžuolas, skroblas ir liepa, nedaug ką bendra turėję su liesomis pušaitėmis, kurios stojo į jų vietą. Regis, Kochanowskio Satyras priekaištai nusako laiką, kai Lenkijoje buvo iškirsti lapuočių miškai. Sudėtingesnis jų atželdinimas ir spartesnis spygliuočių augimo ciklas pakeitė kraštovaizdį. Šalyse, kuriose šimtmečius gyvuoja miškų pramonė, auginamos greičiausiai atsiperkančios statybinės medienos rūšys. Net ir Japonijoje. Kioto miestas nusidriekęs tarp kalvelių, supamų didžiulių, tankiai sodintų kedrų miškų, kurie, matyt, liudija didesnį karčių nei sijų poreikį vietinių medinių namų statyboms.
Miškas žadina vaizduotę ir suteikia mitinių vaizdinių daugelio kalbų poezijai. Anglų kalboje tai mitas apie šmaikščius maištininkus, ponus iš Robino Rudo komandos, arba, pasak Shakespeare'o, apie Ardeno girioje įsikūrusius ištremto kunigaikščio dvariškius. Lenkų kalboje, kaip kad Grottgerio graviūrose, miškas siejasi su sukilimu. Bet ką reiškia Mickevičiaus posakis "gūžtelynai"? Truputį keista, jog nepaisant daugelio Ponui Tadui skirtų studijų niekas nesusimąstė, kokia gi tikroji legendos apie girios širdį kilmė ir prasmė. Klasikai nė nemanė žavėtis kažkokiomis pelkėmis ir išvartomis, kitaip tariant, labai jau tai romantiška, asocijuojasi su Fenimore'o Cooperio romanais (jis tada buvo laikomas didžiu rašytoju), taip pat su laukiniais Amerikos gamtovaizdžiais, nutapytais romantiškų teptukų menininkų. Net jeigu šios asociacijos būtų buvusios pagrįstos, tai dar ne viskas, ir galime tikėtis didelės apimties veikalo apie gilesnę emocinę tos legendos prasmę.
Ponas Hadeušas, mokyklos draugų Vilniuje vadinamas Hadu, nebuvo jau toks nekaltas, kaip manė jo pusseserė Selimena, amžinu pusseserių papratimu suvedžiojusi jį, o paskui šokusi jo vestuvėse, kai šis vedė pasiturinčią vienturtę. Jis tapo padoraus turto savininku, o netrukus ir krūvos vaikų tėvu, gerbiamu pavieto piliečiu, maloninguoju ponu Hadeušu, tačiau tai, kad jo sąžinę šis bei tas slėgė, dar nereiškia, jog jis būtų galėjęs tapti herojumi kokios nors siaubingai liūdnos baladės, kurioje dėl jo vargšė kaimietė Krysia būtų nusiskandinusi ir pavirtusi žuvele. Kiek kitoks nutikimas, tačiau iš dalies irgi atspindintis klasinius santykius, gal ką nors paakintų apie jį parašyti romaną.
Taigi kartą jaunystėje ėjo sau ponas Hadeušas pasišvilpaudamas, su šautuvu ant peties per lazdynų giraitę ir sutiko Karusę, apie kurią žinojo tik tiek, kad ji tarnauja pas ūkininką, gyvenantį pamiškėje, ir kad tai mergina, apie kurią kažkodėl sklinda negeros kalbos. To, kas įvyko, neįmanoma aprašyti, nes neįmanoma aprašyti situacijų, iš kurių neišsunksi nė lašo psichologijos. Jie nepratarė vienas kitam nė žodžio. Ji apsivijo jį, ir abu pargriuvo ant žolės šalia takelio. Kol tai truko, pono Hadeušo galvoje nebuvo nė vienos minties, tuščia liko ir paskui, kai gulėjo abu greta ir kai vėl apsikabino. Nebuvo apie ką galvoti ir tuomet, kai jis išėjo iš lazdynų giraitės ir pasuko baltų dvaro sienų link. O gal tai buvo visai kitoks galvojimas, apsieinantis be žodžių. Šie gi atsirado labai negreit, tik praėjus daugeliui metų, palydimi nuostabą keliančių klausimų.
Ponas Hadeušas prisipažino sau, jog niekada gyvenime nieko panašaus nepatyrė, nes sąmonę atjungti nėra lengva, o jie atsidavė vienas kitam visiškai ir nesąmoningai, apimti vien tik didžiausios palaimos. Tai buvo lyg sugrįžimas į Rojaus sodą, kuriame dar nepasirodė joks angelas su ugniniu kalaviju. Kodėl tuomet jis nemėgino susitikti su ja dar sykį ir niekada daugiau jos nebematė? Kaip galima padaryti tokią kvailystę? Ar tai reiškia, jog luominiai prietarai buvo taip giliai įsišakniję jo sąmonėje, kad nė menkiausiu žodžiu neleido jam išsiduoti net pačiam sau? Juk būtų galėjęs kiek tinkamas ta mergina naudotis, tačiau ne, ne tai buvo svarbu, ir kažkas jam to nebeleido. Šios štai pono Hadeušo graužatys, papildytos miškų ir ežerų kraštovaizdžiu, galėtų tapti nebloga tema, neįprasta įprastiems tų apylinkių meilės romanams.
Ji nepaisė savo tėvo ir dėdės - ištikimų Proto amžiaus normų saugotojų - patarimų, rijo sentimentalius meilės romanus, prisiekinėjo Ossiano poezija ir dievino Byroną. Su įkarščiu ji šokdavo pokyliuose, tačiau labiausiai mėgo viena jodinėti miškais arba kloti popieriuje egza1tuotus pasakojimus prancūzų kalba, kurią mokėjo geriau nei savo gimtąją lenkų. Žinoma, turėjo ir įsimylėti. Jos išrinktasis, dailus rusų karininkas Vladimiras, Lietuvos gubernatoriaus sūnus, buvo įsipainiojęs į liberalių organizacijų veiklą, tačiau įtariamųjų sąraše greta sąmokslininkų dekabristų neatsidūrė.
Šeimos raginimai tekėti rezultatų nedavė. Ji siekė tik Vladimiro, kol šis pagaliau nebepajėgėatsispirti jos rodomai meilei. V ėliau teko drebėti dėl jo, kai prasidėjus rusų ir turkų karui jo pulkas buvo išsiųstas į Balkanus. Žinia apie jo mirtįšturmuojant Šumlos tvirtovę buvo tolygi jos pačios gyvenimo pabaigai. Dabar jos, amžinai gedinčios, gyvenimas turėjo tik vieną tikslą - surasti mylimojo kapą ir pastatyti ten mauzoliejų; paveldėti pinigai tą jai būtų leidę. Jo tėvynė dabar buvo jos tėvynė, jai nerūpėjo Lenkijos ir Rusijos nesantaika. Apsigyveno Odesoje, arčiau Balkanų ir tos vietos, kur žuvo mylimasis.
Jai buvo per keturiasdešimt, kai mauzoliejaus reikalais nuvyko į Stambulą. Ten susipažino su lenkų emigrantų emisaru Prancūzijoje rašytoju Michalu Czajkowskiu, kuris Balkanuose slapta šnipinėjo ir rengė sąmokslą prieš Rusiją. Taip atsitiko, kad apsigyveno kartu, nors Michalas Paryžiuje turėjo prancūzę žmoną ir tris vaikus, o per vieną atostogų kelionę pridėjo dar ir ketvirtą. Ji buvo visiškai atsidavusi naujajam vyriškiui. Nuo tol jo tėvynė tapo jos tėvyne, jo veikla jos veikla, o mauzoliejui skirti pinigai Michalui patarus buvo išleisti žvalgybos akcijoms paremti.
Norėdamas susilaukti sultono paramos ir teisindamas savo veiksmus aukščiausios politikos sumetimais, jos draugas priėmė islamo tikėjimą ir pasivadino Mehmedu Sadyku. Nuo tada ji tapo oficiali jo žmona, tačiau dėl to reikėjo laikytis turkų moterų elgesio normų, nešioti čadrą ir atsisakyti mėgstamo pasijodinėjimo.
Kareiviui ir politikui, kazokų dalinių vadui per Krymo karą Sadykui-Pašai panelė Sniadecka, kaip ją atkakliai vadindavo lenkai, tapo ištikima drauge, pagalbininke ir patarėja emigracinės bei tarptautinės politikos labirintuose. Literatūriniai jos sugebėjimai dabar pravertė rašant įvairias ataskaitas, memorialus, politinius laiškus, taigi visas dienas, o vėliau mėnesius ir metus ji buvo pasinėrusi į darbus.
Laukinė, savavališka, užsispyrusi, nepaisanti gerų manierų ir padorumo - tokia ji visiems atrodė jaunystėje, ir ši nuomonė pasitvirtino. Neišliko nieko iš jos archyvų, taigi niekad nesužinosime, kaip jai pavyko užkariauti Vladimirą, ką veikė Odesoje ir kaip prasidėjo jos romanas su Sadyku. Pridėkime dar, kad buvo griežtų bruožų, juodų akių, išbalusio veido ir smulkaus sudėjimo. Apie ją sklido tiek gandų, kad užtektų prirašyti ištisus tomus. Niekas jos šiandien nebeprisimintų, jei kadaise ji nebūtų malonėjusi šokti ir jodinėti Vilniuje su Juleku, ponios Salomėjos Becu sūnumi iš pirmosios santuokos. Jai, tiesą sakant, nė kiek nerūpėjo tas užsisvajojęs paauglys, ir kai šis prisipažino jai apie savo jausmus, ji griežtai jį sudraudė. Atrodo, kad vėliau savo poezijoje jis vaizdavo ją kaip vienintelę savo gyvenimo meilę. Tai girdėdama ji gūžčiodavo pečiais.
Senelis buvo kilęs iš ten, iš Rytų, ir savaime suprantama, jog visą laiką mintimis buvojo toje tiksliau nenusakomoje šalyje, kuri vadinosi praeitis. Gana retai jis pasakodavo, o jei taip ir atsitikdavo, niekas jo pasakojimų rimtai nesiklausydavo. Vis dėlto vienas toks pasakojimas gerokai pralinksmino kažkurią iš jaunesnių kartų, todėl ir buvo užrašytas:
"Jau anuomet atvykėliams iš svetur šalis, kurioje beveik visi senajame mūsų universitete buvo kilę iš tų pačių parapijų ir pavietų, atrodė egzotiška. Tai reiškia, jog jie buvo gimę nuošaliuose užkampiuose, toli ne tik nuo didelių miestų, bet ir nuo geležinkelių: dvareliuose, kaimiūkščiuose, akalicose, įsikūrusiuose prie upelio ir jo alksnių, pritūpusiuose greta kalnelio, prie ežerėlio, visada miško sienos supamuose. Kaip ir aš, jie nuo mažens pažinojo raisto, rudenį mirkstančių linų, pjuvenų, sakuotos medienos, iš siautėjimo po brūzgynus grįžusių šunų šlapio kailio kvapą. Žinodavo, kur ir kada neršia lydekos, kaip paruošti žeberklą žvejybai pasišviečiant balana, kaip šviežiame sniege skaityti lapės pėdas, kuriame kėnyje kėkštai susisuks lizdą.
Taigi išmanėme kai ką daugiau nei vien mokyklos klasėje ar universiteto auditorijose įgyjamos žinios. Kadangi kruopščiai kalėme lotynų kalbą, pasitaikydavo, kad lotyniški žodžiai ir netgi sakiniai įsipindavo į kvailus juokus ir nesubrendėliškas pašaipas, o tie iš mūsų, kurie studijavo teisę, mokėsi Romos ir bažnytinės teisės apibrėžimų atmintinai, tad net pažadinti vidury nakties galėdavo lengvai cituoti usu fructus plonybes arba vardyti privilegijas, kuriomis mėgaujasi nasciturus.
Vis dė1to mūsų pasilinksminimuose ir ginčuose dažniau nei lotynų, atsirasdavo liaudiška gudų šnekta, prie kurios pereidavome nejučiomis ir be jokio vargo. Ja pasakodavome vienas kitam juokingas ir nepadorias istorijėles, kurių herojai dažniausiai būdavo kalbantys žvėrys: meškos, lapės ir, žinoma, zuikiai bei bebrai. Tai, beje, buvo tam tikras mūsų indėlis į humanitarinių mokslų terminiją, tačiau dėl įvykių gausos toje Europos dalyje jis buvo pasmerktas užmarščiai; taigi logikai (nes tai susiję būtent su šia disciplina) niekad nesužinos, kokių stropių pasekėjų turėjo mūsų nedideliame mieste. Ir dabar tai prisimindamas visiškai aiškiai suvokiu, jog esu vienintelis žemėje tuos dalykus menantis žmogus, kuris dar ir nesidrovėdamas pasakoja apie nereikšmingus mūsų, tegu ir šiek tiek pakylėtos, jaunytės nutikimus.
Tąsyk mokėmės logikos ir choru kartodavome silogizmo atmainų pavadinimus: bar - b a - r a, c e - l a - r e n t. Mums taip pat skiepijo ir logikos klaidų išmanymą, kuris padėdavo per mūsų filosofinius ir politinius disputus sunaikinti priešininką. Šis turėdavo nuolankiai pasitraukti, jeigu jo mąstyme būdavo aptikta klaida, tarkim, išdavikiškas petitio principii, kitaip sakant, uždaras ratas, verčiantis grįžti į pradžią. Kartą, kai būtent taip pasibaigė vienas disputas, kažkam toji klaida priminė gudų pasakėčią apie gandrą (lenk. bocian), prarijusį gyvatę. Žiūri gandras, ogi ši lenda jam pro užpakalį. Praryja dar sykį - vėl tas pats. Susierzino ir snapu užkišo užpakalį. ,,A ciapier cirkuliruj!", - tarė. Taip iš savo lotynų, lenkų kalbų ir gudų folkloro sulipdėme spalvingesnį pavadinimą nei petitio principii. Skambėjo jis taip: circumdupio in bociano. Būtų tapęs istoriniu, jei ne faktas, kad institucijos ir žmonės yra laikini, o ateities mokiniai tikriausiai jau nebežinos, kaip atrodė gandras ar gyvatė. "
Svetimšaliams tos šalies viešosios kalbos sistema buvo sunkiai suprantama, jie tik stebėjosi, jog žmonės gali gyventi ir net būti gerai nusiteikę, veikiami tokio didelio visiems privalomos frazeologijos spaudimo. Man pavyko rasti raktą šiai sistemai, kai prisiminiau kai kuriuos savo vaikystės žaidimus mūsų kieme. Gainiodamiesi ir kuldamiesi, visad žinojome, jog užtenka ištarti vieną magišką žodį, kad iškristum iš žaidimo ir taptum neliečiamas. Šis mūsų žodis skambėjo taip: "Čiur-čiu-ra".
Kalbų, referatų, žurnalistų straipsnių, mokslinių veikalų monotoniškumas toje šalyje būtų buvęs nepakenčiamas dėl visur vartojamos sustingusios privalomų klišių kalbos. Tokiame fone juo labiau išsiskirdavo mažuma, kurios pasisakymai pasižymėdavo nuovoka, spalvingumu, o minčių nuoseklumu prilygdavo tam, ką galima skaityti ir ko klausytis laisvose šalyse. Kur slypėjo paslaptis? Toji mažuma žinojo žodį, kurį ištarus būdavo išeinama iš žaidimo ir tada nebegaliojo jokie draudimai. Savaime suprantama, tas žodis buvo akylai saugomas ir tik jį žinantieji suprasdavo, jog juo buvo pasinaudota. Apie šito žodžio veikimą šnekamojoje kalboje žinojo gana daug žmonių, todėl jie galėjo normaliai gyventi ir mąstyti.
Apie vidines dvasininkų problemas nėra priimta rašyti, matyt, todėl, kad jie yra ypatingos padermės - kulto tarnai. Tas kunigas, pavadinkime jį Stanislovu, taip pat manė neturįs teisės kalbėti apie save, nes žmonės iš jo tikisi ko kito. Tačiau jis aiškiai suvokė, kad gyvena iškart dviejose sferose: toje, apie kurią nutylima, ir kitoje, kur naudojami tik katalikiškas dogmas atitinkantys žodžiai ir sąvokos.
Tai, ką jis nešiojosi viduje, trumpai galima pavadinti išgąsčiu. Kartą net pagalvojo, kad tėvai jam, gimusiam po karo, perdavė savo siaubo akimirkas, užkoduotas kraujyje; o tai reikštų, kad paveldima yra ne tik genų kombinacija, bet ir įvairūs džiugūs ir sielvartingi organizmo sukrėtimai. Itin žiaurios istorijos šalis kiekvieną įtraukdavo į vadinamąsias ribines situacijas ir baisių įvykių potyris vėliau metų metus tūnodavo po kasdienybės paviršiumi. Stanislovas manė, kad tikroji priežastis, pastūmėjusi jį tapti kunigu, buvo pasaulio baimė. Ilgai meditavęs apie savo tėvų kartą, jis nusprendė, jog ji deformuota, gal net visiškai ligota ir - tai blogiausia - nenorinti to pripažinti. Jei esi belaisvis, nuolat žeminamas, mušamas per veidą, neapkenčiamas, tačiau bejėgis, esi gavęs žymę visam gyvenimui. Vergų medžioklė Afrikoje ir vergovė buvo pakartotos Europos žemyne, skirtumas tik tas, kad taikytos baltiesiems: vieni baltieji belaisviai turėdavo stebėti, kaip žudomi jų taip pat baltieji kaimynai, kuriuos užsistojus grėsė mirties bausmė. Kunigas Stanislovas nežinojo ir nemėgino sužinoti, ką jautė jo tėvai, kai neišlaikę nusigręždavo nuo žydų žudymo scenų ir išpažindavo sąžinei, jog baimė dėl savos gyvybės buvo stipresnė nei užuojauta ar net elementarus padorumas. Tada jie kas sekmadienį eidavo į bažnyčią ir galop kažkaip sugebėdavo sutaikyti viena ir kita. Gal meldė Aukščiausiojo atleidimo?
Kunigas Stanislovas laikė save sūnumi tokių žmonių, kuriuos pažemino ir sutrypė policinė valstybė, iškilusi ant rasinės, o vėliau ir ant klasinės utopijos pamatų. Seminarijoje jį sudomino pirmųjų Bažnyčios amžių istorija, kai krikščionybė, regis, buvo vergų religija. Tų, kuriuos už menkiausią maištingą krustelėjimą pagoniškoji Roma kaldavo prie kryžių, statomų palei kelią tam, kad agonijos reginys liudytų neįveikiamą imperijos galią.
Kunigo Stanislovo išgąstis piešdavo jam vaizdus, kupinus kančių, neįmanomų permaldauti jokiu žmogišku protestu, jokiu prašymu. Į plakamų baudžiauninkų šauksmus, į kryžiuojamų vergų dejones ir į dvidešimto amžiaus mirties stovyklų belaisvių maldas dangus atsiliepdavo tylėjimu. Jei Dievas, sukūręs šį pasaulį, atidavė jį valdyti aklam stipresniojo viršaus dėsniui, tai Jis buvo moralinis išsigimėlis ir negalima buvo Jį tikėti.
Stanislovas įtikėjo Dievą tik todėl, jog šis atidavė kančioms savo vienatinį Sūnų, kitaip tariant save, ir savo žmogiškomis lūpomis agonijoje ištarė karščiausios abejonės žodžius. Visiškas krikščionybės alogiškumas buvo vienintelė įmanoma tikėjimo logika. Tačiau Stanislovas niekam neišsidavė turįs keistoką kaip kunigui obsesiją. Antai niekaip negalėjo susitaikyti su lengvabūdišku, jo manymu, elgesiu su kryžiumi. Tikintieji rodydavo savo bažnyčiose tą kankinimų įnagį kaip Išganymo simbolį, neįžvelgdami ant jo skausmo suriesto kūno, tarsi krikščionimi galima būti tik atsižadėjus vaizduotės. Nukryžiuotojo pavertimas abstrakcija padėdavo atsikratyti į kartuves ar į dujų kamerą patekusio kūno realumo, kad tik neprisipažinus sau, jog nukryžiuoto Dievo religija yra kosminio skausmo religija.
Kasmet jis mąstydavo apie tai, ko išvengė, ir tos minties pakakdavo pasijusti laimingam. Mat nelegaliai kertant sieną galėjo atsitikti taip, kaip, tarkim, jo bendramoksliui iš Karaliaus Žygimanto Augusto gimnazijos, lageriuose praleidusiam šešiolika metų. Iš tikrųjų nuolat, dieną naktį, jis vaizduodavosi vilniečių draugų likimą Vorkutos lageriuose ir kasyklose, ir tai buvo esminis jo ilgo gyvenimo motyvas, nors rašiusieji jo biografiją to nežinojo. Savo vaizduotėje jis susitapatindavo su speigračio nakties kaliniais ir iš to kildavo ekstazės kupinas dėkingumas už kiekvieną saulės patekėjimą, kiekvieną duonos riekę. Tačiau dėl to nešiojosi ir pagiežos rakštį vadinamiesiems Vakarams. Negalėjo tiems žmonėms atleisti, ir ne tik intelektualams, nuolat kažkur, kad tik kuo toliau nuo savęs, ieškantiems tobulos tironijos, bet ir visiems tų šalių, kurias vienijo valia nežinoti, piliečiams.
Vis dėlto klausdavo savęs, ką daryti su šia rakštimi. Garbingiausia būtų buvę pačiam imtis visos tiesos sakymo naštos. Deja, Melo imperija buvo galinga ir naivūs faktų rinkėjai niekuo negalėjo jai pasipriešinti, nes siaubingos jų naujienos būdavo pateikiamos kaip reakcionierių kliedesys. Todėl reikėjo veiksmingesnės taktikos. Kai kurie, nešiojantys tokią pat rakštį, sutikdavo tarnauti Imperijai, kad bent jau šitaip atkeršytų niekšingiems Vakarų politikams. Tuo tarpu jis, ilgai dvejojęs, pasirinko ką kita. Išmoko metų metus vaidinti, kaip ir pridera intelekto aukštintojui, kultūringą, pažangų, tolerantišką, liberalų, kol tapo vienu iš tų vakariečių šviesuolių, nuo kurių skyrėsi tik savo kruopščiai slepiamu žinojimu. O kai jo knygos iškovojo pripažinimą ir buvo imtos tyrinėti, nė vienas kritikas savo recenzijose neatspėjo, kad už tų knygų filosofinio turinio slypi vaizdas kančių ir negandų, kurios šaukiasi dangaus keršto. Tik iš atminties apie Vorkutos kalinius galėjo rastis tikslus gėrio ir blogio saikas, ir tie, kurie juo naudojosi, valstybei-pabaisai buvo pavojingesni už pulkus ir armijas.
Miestelyje S. vyko procesas, kurio žiūrovai buvo teisiamųjų šeimos nariai ir vietinės inteligentijos atstovės. Jos atėjo pasižiūrėti patrauklaus ir labai populiaraus draugijoje prokuroro. Teisiamųjų suole - penki paaugliai, žydų gimnazijos mokiniai, saldžiai besimėgaujantys puikybe, nes pasišventė siekiui, kurio pavyzdžių rado revoliucinėje literatūroje. Prokuroras pasipūtęs gražbyliavo prieš ponias ir pasitelkęs erudiciją įrodinėjo, kad pas šiuos jaunuolius rastos knygos ir spauda nepaneigiamai įrodo juos priklausius komunistinei kuopelei.
Izaokas, jauniausiasis iš teisiamųjų, buvo vienturtis sūnus modistės, jeigu taip galima apibūdinti jo motiną, tenkinusią provincialių elegantiškų damų kaprizus, tai yra naujai perdarinėjusią senas skrybėles pagal tolimųjų sostinių madą. Iš to ji vos galėjo išlaikyti sūnų, todėl advokatui pinigų neturėjo. Vis dėlto Izaokas, deja, negalėjo švari a sąžine teigti esąs proletariškos kilmės ir atitinkamoje grafoje turėdavo rašyti: "smulkiaburžuazinė" .
Kokia poema įstengs pakelti tokią prozišką medžiagą? Tas apgailėtinas ir dvokiantis S., tas prokuroras su amžina gėdos dėme, kai vėliau prisimins savo paikystes, tos ponios - ponia daktarienė, ponia advokatienė, ponia pulkininkienė - ir jų flirtai kaip vienintelis niekybėje skendinčių jų biografijų bruožas. Ir Izaokas, kuriam pristigs gyvenimo, kad suspėtų nusivilti didžiąja idėja.
Tas poetas visą savo gyvenimą praleido ramiame provincijos mieste, laikais, nepaženklintais nei karų, nei revoliucinių perversmų. Iš jo eilių galima atkurti jo aplinkos žmonių ratą. Tėvas su motina, mįslinga teta Adelė, jos vyras Viktoras, viena jauna būtybė vardu Elena, taip pat artimas draugas, vietinės spaustuvės savininkas ir filosofas Kornelijus. Ir tų kelių personažų pakako, kad gimtų žengimo į prarają arba ekstaziškai pakylėta poezija, liudijanti tamsias aistras, nuodėmes ir siaubą. Iš to galima spręsti, kad nėra tiesioginės priklausomybės tarp kieno nors kūrinio iškilumo ir jį vienaip ar kitaip paskatinusių įvykių svarbos.
Aišku, jog faktai, apie kuriuos galima tik numanyti, žmonijos istorijai neturėjo ypatingos reikšmės. Ar Adelė buvo poeto tėvo meilužė, ar ir kodėl jos vyras tai toleravo, ar poetas pavyduliavo, ar tiesiog buvo motinos pusėje, kas siejo jį su Elena ir ar buvo čia susidaręs trikampis, kuriame dalyvavo Kornelijus, - aišku viena, kad tai pernelyg įprasti žmogaus mikrokosmo dalykai, jog pripažintume juos esant reikšmingus. Ir vis dėlto, kokios gilios tos strofos, - jose užkoduotos paprasčiausios žmogiškos dramos žaižaruoja pamatinių dalykų šviesa, - ir kaip galingai tai, kas yra kasdienybės audinys, transformuojasi į stebėtinai raumeningą eilėraščio kūną!
Ši kūryba - perspėjimas visiems, kurie pavydi poetams turtingų biografijų, liepsnojančių miestų, paklaikusių bėglių klajonių ir grobikiškų ordų žygiavimo.
- Jūs be reikalo jaudinotės dėl savo nevykėlio sūnaus. Savaime suprantama, kad solidžiam ir darbščiam žmogui skaudu matyti veltėdį, nesugebantį užsidirbti grašio, tik piešiantį kažkokius paveikslėlius ir visą gyvenimą sėdintį tėvui ant sprando. Tačiau jei ne jis, niekas dabar nežinotų apie pirklį iš Ekso. Jis išgarsino jūsų giminės vardą, nes buvo pripažintas genijumi. O jei kalbėtume apie pinigus, už tai, kiek dabar verti jo paveikslai, galima būtų nupirkti visą Eksą, kurio vaikai keistuolį apmėtydavo akmenimis.
- Gera jums dabar taip kalbėti. Žvelgdamas į jį, atpažindavau visas savo silpnybes, dėl kurių jausdavau gėdą. Būdamas jaunas aš tai pat norėjau tik spoksoti ir rašyti eiles, tačiau nugalėjau savo apsileidimą ir prisiverčiau imtis darbo. Kas man iš to jo genijaus, jeigu nesuspėjau apie tai sužinoti?
Kartą jis net visai neblogai nutapė mano portretą, anuomet, dar būdamas studentas. Paskui - tik kažkokios terlionės. Jūsų argumentai manęs neįtikina, nes sūnus palaidūnas - tai sunki našta, o jei vienas iš daugelio tūkstančių tokių kaip jis pasirodys šio to vertas, išimtis nieko nekeičia.
Mes vaikėmės tikslų, tačiau jie vienas po kito suirdavo, o dabar mums liko tik meno kūriniai ir jų kūrėjų garbinimas.
Dar ir gailestis bei užuojauta, nes menininkas poetas ar dailininkas - triūsia ir diena po dienos siekia vis išsprūstančio tobulumo, tačiau rezultatu būna patenkintas tik akimirką, be to, niekad nėra tikras dėl savo meistriškumo.
Daugelio likimas panašus į to dailininko. Jam nerūpėjo jokios laikinos gėrybės, gyveno ir rengėsi bet kaip, o žodis "dirbti" jam buvo šventas. Kasryt jis stodavo prie molberto, visą dieną dirbdavo, o vos tik užbaigęs drobę, nustumdavo į kampą, užmiršdavo ją ir rytą pradėdavo naują paveikslą vėl puoselėdamas viltį. Susikirto per stojamąjį egzaminą į Dailiųjų menų mokyklą. Garbino tapybos meistrus, senuosius ir savo amžininkus, nors netikėjo galįs jiems prilygti. Neapkentė pasaulietiško gyvenimo, nes tai jį būtų atitraukę nuo darbo, ir laikėsi nuošalyje. Gyveno su savo pozuotoja, su kuria turėjo sūnų, o po septyniolikos bendro gyvenimo metų ją vedė. Jo paveikslus Salonai sistemingai atmesdavo. Jam reikėjo patvirtinimo, jog yra šio to vertas, tačiau draugų pagyromis jis netikėjo ir laikė save nevykusiu dailininku. Savo paveikslus jis spardydavo ir naikindavo arba išdalydavo. Senatvėje sielojosi dėl savo nesėkmių, nors ir toliau kasdien tapė. Gyveno gimtajame mieste, kur kažkodėl buvo niekinamas ir nekenčiamas, nors niekam nekenkė ir padėdavo vargšams. Apsileidęs, dėmėtais rūbais, nutrūkinėjusiom sagom jis vis labiau panėšėjo į baidyklę ir gatvėje tapdavo vaikų pajuokos objektu. Jo vardas - Paulis Cezanne'as.
Šis pasakojimas galbūt padrąsins ne vieną skaitytoją, nes patvirtina gerai žinomą neatpažintos ir pavėluotai apvainikuotos didybės pavyzdį. Tačiau juk taip pat gyveno, neretai greta mūsų, daugybė tūkstančių tokių pat darbščių ir nuolankių menininkų, kurių vardai šiandien nieko nesako.
Katedra buvo gotikinė, nors pastatyta devynioliktame amžiuje, o paskui sumažinta aplink išdygusių dangoraižių. Vaikų choras giedojo Haydno "Kyrie" ir šlovinančius Dievą 19-tos Psalmės žodžius apie dangų. V ėliau poetai vienas po kito skaitė savo mirusio draugo eiles, lydimas 26-tos Psalmės, prašančios Visagalį Užtarėją globoti jį, tą, kuris laikėsi atokiai nuo melagių ir nebendravo su veidmainiais. Buvo sukalbėtos maldos, skambėjo Haydno, Purcello ir Mozarto muzika.
Nedaugelis iš tūkstančio susirinkusiųjų katedroje žinojo, kodėl būtent taip vyksta gedulingoji ceremonija. Tas poetas buvo kilęs iš šalies, kurioje labiau už nusikalstamą tironiją jį kamavo visuotinė bjaurastis ir vulgarumas. Jo aplinka tai laikė visiškai natūraliu dalyku, tačiau jis, išrankus ir plonaodis, grieždavo dantimis ir negalėdavo suvaldyti savo įsiūčio. Veltui stengdavosi užsikimšti ausis, kad jo nepasiektų garsiakalbių purškiami skiedalai ir iš jų sklindanti lipni romantinių kompozitorių muzika arba šiai artimi čigoniški romansai. Tie garsai siejosi su visur tvyrančia pilkuma, purvu ir virtų kopūstų kvapu.
Galop jis rado užuobėgą knygų ir plokštelių saloje, kurią susigalvojo kartu su keliais draugais. Skaitydavo anglų poetus metafizikus ir klausydavosi sunkiai gautų baroko muzikos plokštelių.
Valstybė poeto nemėgo, nes jo akivaizdų bjaurėjimąsi aiškinosi savaip, tai yra politiškai. Tad jis buvo ištremtas ir savąją tremtį sutiko ramiai, nes netikėtai pirmą kartą gyvenime pasijuto normaliai, supamas žmonių, vaizdų, kvapų, kurie nesukelia spazminių refleksų. Užsienyje jis pelnė didelę šlovę ir viešai gynė poeziją bei kitus menus, tvirtindamas, kad visoje žmonių bendravimo istorijoje estetika visad eina pirmiau etikos. Į savo šalį sugrįžti neketino ir nusipelnė būti palaidotas Vivaldi mieste.
Mokslas ir jo stebėjimasis Visata, mikrokosmu ir makrokosmu. Tačiau labiausiai stebina, jog tarp žmonių, žmonių padermėj, esi "sau vienas" (Bialoszewskis). Nežinia, su kuo ši padermė palyginama. Su pulsuojančiu organizmu, sudarytu iš autonomiškų dalelių, su kokia nors gigantiška aktinija ar žvaigždžių ūku. Mąstyti apie jį objektyviai neįmanoma, nes grėsmė virsta šlovinančiu himnu, susižavėjimas - pasišlykštėjimu. Tai padermė, išradusi gėrį ir blogį, gėdą ir kaltės jausmą, meilės ekstazę ir neapykantos aistrą, padermė, kuri savo protu nukeliavo už galaktikos ribų ir kuri idėją pavertė naikinamąja galia. Vidurdienį sekretorė išjungia savo kompiuterį ir eina priešpiečių, o joje visa ligšiolinė žmonija cirkuliuoja, sukasi lyg persišviečiančios linijos stiklo rutulyje. Būtent tai, kad joje vienoje atsispindi žmonijos, dievų, demonų, tikėjimų, apeigų, nuosprendžių, papročių, aukojimų, epopėjų tūkstantmečiai, - netelpa galvoje. Žengia ji tvirtai žeme, jaučia megztuko prisilietimą prie savo smulkių krūtų ir tuo pat metu giliau nei sąmonė joje veikia viskas,- kas buvo kadaise ir kas reikalauja balso. Ji viena, - ir nežinia, ar visa praeitis įsispaudusi jos genuose, ar, atvirkščiai, kokioje nors negyvenamoje planetoje ji turėtų pradėti nuo nulio. Kartu ji nėra vien tik oro burbulėlis didžiulės bangos keteroje, egzistuoja dar ir kaip ji, ir tai, matyt, yra mįslingiausia.
1996 metų balandį pasaulio spauda pranešė apie 75 metų amžiaus Christopherio Robino Milne'o mirtį. Jis buvo įamžintas savo tėvo A. A. Milne'o knygoje Mikė Pūkuotukas Krisiaus vardu.
Aš, Mikė Pūkuotukas, staiga turiu mąstyti apie dalykus, kurie per sunkūs mano mažam proteliui. Niekada nesusimąstydavau apie tai, kas ten už mūsų daržo, kuriame apsigyvenome: aš, Knysliukas, Triušiukas, Nulėpausis ir mūsų draugas Krisius. Tai reiškia,jog gyvename čia ir toliau, ir ničniekas nepasikeitė, o aš ką tik suvalgiau iš medaus statinaitės savo šį bei tą, tik Krisius minutėlei išėjo.
Gudragalvė Pelėda sako, kad iškart už mūsų daržo prasideda Laikas, o tai toks siaubingai gilus šulinys, į kurį jei tik įkrenta kas, lekia ir lekia žemyn, kol nežinia kas jam paskui atsitinka. Truputį nerimavau dėl Krisiaus, kad ten neįkristų, tačiau jis galiausiai sugrįžo ir tuomet jo pasiteiravau apie tą šulinį. "Pūkuotuk, - pasakė, - buvau ten ir kritau, ir keičiausi bekrisdamas, mano kojos išilgėjo, buvau suaugęs, mūvėjau kelnes lig žemės ir man už augo barzda, paskui pražilau, susikūprinau, vaikščiojau pasiramsčiuodamas lazda ir pagaliau numiriau. Visa tai aš tikriausiai būsiu susapnavęs, nes tatai atrodė kažkaip netikra. Tikras man visuomet buvai tu, Pūkuotuk, ir mūsų žaidimai. Dabar jau niekad iš čia neišeisiu, net jeigu pakviestų mane pavakarių."
Cartoons ir comics atsirado Amerikoje, tačiau paveikslėlių knygeles vaikams su trumpais dialogų ir šūksnių tekstais ištobulino prancūzai ir belgai. Dailininkas Herve išgarsėjo serija apie berniuką Tintiną, jo šunelį Milu, taurelės nevengiantį jūrų vilką, kapitoną Hedoką ir išsiblaškiusį mokslininką, profesorių Turnesolį. Kai kurie epizodiniai personažai, tokie kaip koloratūrinė dainininkė su galingu biustu Bjanka Kastafjorė, visam laikui apsigyveno mano humoristinių stereotipų kolekcijoje. Beje, visi Tintino serijos personažai - tai įvairūs žmogiški tipai, tradiciški prancūziškai kalbančiose šalyse ir yra juokingi todėl, kad taip puikiai pažįstami. Tintino knygelės išgarsėjo visame pasaulyje, tačiau galima suabejoti, ar jos tiek pat linksmina ir kitų kultūrų kontekstuose. Antai du nevykėliai detektyvai su lazdelėmis, juodomis skrybėlėmis - Dupont ir Dupond - yra pernelyg tikslus prancūzų bourgeois portretas. Nors tenka pripažinti, kad perkeldamas žaidimą stereotipais į kitas šalis ir žemynus Herve pataikydavo į dešimtuką, pavyzdžiui, piešdamas Pietų Amerikos karininkus, diktatorius ir policininkus arba vaizduodamas (pranašingai) raketą į Mėnulį, paleistą iš šalies, pavadintos Sildavija, kurioje valstiečiai avi karnų vyžas, o kas antras pilietis yra policijos agentas. Paveikslėlių knygelės, galima sakyti, minta stereotipais, tai yra nusistovėjusiais vietų ir laiko įvaizdžiais. Tarkim, kad ir kita serija apie nesubrendėlio riterio Johano ir jo bičiulio liliputo Pirluito (Pierre Louis) nuotykius viduramžių Prancūzijoje. Mūšiai, tiksliau, daužymasis kalavijais per šarvus, kopimas apsiausties kopėčiomis ant besiginančio miesto sienų, stebuklingų vaistų ir gyvybės vandens šaltinių ieškojimas, pilys, blogi ir geri karaliai, burtininkės, raganos. Taip pat ir visiškai nauji sumanymai, pavyzdžiui, vietoj nykštukų - mažučiai žmogeliukai Schtrumpfai, kurių kalboje yra tik vienas veiksmažodis schtrumpfer ("aš štrumpfuoju, tu štrumpfuoji, jie štrumpfuoja"). Praėjus dvidešimčiai metų po Schtrumpfų gimimo Prancūzijoje, Amerikoje jie padarė karjerą tapę Smurfs, tačiau lingvistinis humoras dingo kartu su galūne paremta gramatika - iš veiksmažodžio schtrumpfer galima daug ką išgauti, o iš veiksmažodžio to smurf - ne itin. Panašiai nutiko ir serijos apie Asteriksą paveikslėlių knygose, kuriose veiksmas vyksta ikiromėniškoje Galijoje ir kurios apeliuoja tik į vienos šalies vadovėlines žinias.
Suaugusieji Amerikoje skaito comics kaip laikraščių priedą. Neramusis septintas dešimtmetis pateikė naują tokių knygelių rūšį: vietoje personažų, kurie primena tai, kas žinoma, iliustruotojas R. Crumbas įvedė ideologizuotą herojų, tik iš dalies atitinkantį prototipą - apsileidusį ir nesiskutusį hipį. Pavadintas Mr. Natural jis skelbė visišką laisvę tenkinti prigimtinius geidulius, atmesdamas bet kokius teisių ir papročių suvaržymus. Jam už augo didelė barzda, jis vaikščiojo basas, o vienintelis drabužis buvo ilgi, kulkšnis siekiantys marškiniai. Jo nesivaržymas atskleidžiant, ko jam šią akimirką norisi, suteikdavo progų nešvankiai pasišaipyti.
Niekur Amerikoje nemačiau to, ką išvydau Japonijoje. Vakarinis traukinys netoli Osakos, grįžimo iš darbo metas. Spūstis sėdinčių ar stovinčių vyrų, kiekvienas įbedęs akis į paveikslėlių knygą. Joje - persekiojimai, suėmimai, užkimštos burnos, smaugimai, kapojimai, skerdimai, įvairiausios visiško sadizmo atmainos. Jiems, matyt, to reikia. Mat jie negeria. Bet gal geriau gerti?
Būdamas aktorius profesionalas, jis daug mąstė apie žiūrovų salę. Ši - lyg audinys, kurio raštas išaustas iš daugybės veidų, o tie veidai - moterų, vyrų, ovalūs, pailgi - tarsi prašė išskaityti juose prasmę. Piršosi palyginimas su tankaus gėlyno žiedais. Tos į jį nukreiptos akys ir galvos buvo panašios į pynimą iš ilgų, siūbuojančių stiebų, susiraizgiusių apačioje ir išnyrančių iš kažkokios gelmės ar iš riebaus liūlančio durpyno. Pakakdavo pasitelkti vaizduotę, kurią jis nuo vaikystės lavino, kad mintyse išrengtų juos nuogai, matydamas nežinia kiek, nesuskaičiuojamą gausybę jų moteriško ir vyriško kūniškumo bruožų derinių. Akių ir veidų pilna salė po savo paviršiumi saugojo paslaptis individualių būčių, kurios jungėsi tarpusavy į tokias sudėtingas sistemas, kad joks kompiuteris nebūtų galėjęs jose susigaudyti. Pasaulis buvo teatras ne tik šekspyriškąja prasme, t.y. scena, kurioje žmogus pasirodo vis kitame savo gyvenimo tarpsnyje: mokyklon traukiantis mokinys, jaunas kareivis, subrendęs teisėjo pareigas einantis vyras, vaikiškai bejėgis senis. Tragedija, komedija ir farsas vyko ten, salėje, tiksliau, žiūrovai atsinešdavo tai su savimi ir akimirkai sustingdavo krėsluose. Jų gyvenimai buvo pilni įvairiausių situacijų, vaidinamų ir įmanomų suvaidinti scenoje, tačiau, ko gero, labiau jaudinančių, nes oda, prakaitas, plaukai, vaginos, peniai, speneliai realiai egzistavo žiūrovų sąmonėje, lyg atsispindintys veidrodžiuose jų vaidinamos misterijos aksesuarai.
Įsivaizduokime, tardavo jis sau, kad mes - scenoje, o jie - salėje, pasirodome akimirką, o po to visa apgaubia Niekas, nes juk mūsų nebūrė jokia aukštesnė jėga, tik atsitiktinumas. Kitaip tariant, vaidiname tuščiai salei, nes jų kūniškai paprastos ir jų protų mikliai perkuriamos vyrų moterų istorijos, maži jų džiaugsmai ir didelės nelaimės išnyksta be pėdsako. Tada jam dingtelėjo, kad teatras ir religija yra tarpusavyje susiję. Tokia neįtikėtinai gausi minia - ne kas kita kaip jų sąmonių nunertas tinklas, o tas tinklas šaukiasi vienos Didžiosios Sąmonės egzistavimo.
- Žinoma, pakankamai daug laiko praleisdavau priešais veidrodį ir patikdavau pati sau. Netgi, atvirai kalbant, rasdavau savyje paleistuviškų polinkių. Tikriausiai visi jų šiek tiek turi, bet moterys - apsčiai. Vis dėlto, kai sutikau dalyvauti tame seanse, paaiškėjo, jog tai - kas kita. Paprasčiausiai neturėjau pinigų, o fotografuotis nuogai pornografiniam žurnalui man neatrodė didelė tragedija. Paskui išvydau save žurnale, taip sakant, natūraliai spalvotą, su tinkamai išeksponuotom krūtim, rankom, tarsi sergėjančiom, kad niekas neprieitų prie pūkuoto žvėriuko ant gaktikaulio kalvelės. Ir, sakau jums, tai buvo sumaištį sukėlęs potyris. Nes visuomet, kai žvelgdavau į save nusirengusią veidrodyje, mano kūno dalys neegzistuodavo kaip daiktai, jos priklausė man ir buvo tarsi manęs prisodrintos. Panašiai ir meilėje nesame mėsos gabalai ant lėkštės. O čia staiga visiškai "numanėjęs" kūnas, beveik kaip ginekologo kėdėje, nors tuomet taip pat ginamės iš vidaus prieš tokį sudaiktinimą ir į save nežiūrime gydytojo akimis. Prisiminiau sugrįžusiųjų iš už mirties slenksčio liudijimus, kurie vienu klausimu sutampa, nors apskritai aiškinama įvairiai, priklausomai nuo įsitikinimų. Tvirtinama, kad būna akimirka, kai stebi save iš viršaus, tarsi būtum pakilęs virš jo, savo kūniškojo apvalkalo, kuriam jau esi abejingas. Išgyvenimas, apie kurį pasakoju, kažkuo panašus.
Senas keistuolis mėgdavo sėdėti menininkų kavinėje, kurioje lankydavosi ir jauna pora, graži ir tikriausiai laiminga. Senio truputį prisibijodavo dėl panašios į legendą jo praeities, burtininko išvaizdos ir ypatingų polinkių - domėjimosi magija bei chiromantija. Kartą mergina paprašė jiems paburti iš delno. Štai ką jis jai pasakė: "Tas Romeo Jums patinka, nes tokio gražaus ir gabaus jaunuolio jausmai glosto Jūsų savimeilę. Tačiau tai, ką Jūs laikote jo meile, jam tėra nepaliaujamas savęs įtikinėjimas, kad jis privalo Jus mylėti. Jam tai net sekasi, nes to reikia jo žaidimams su pačiu savimi. Tiek galiu atspėti iš jo likimo linijos. Jums primygtinai patarčiau vengti kokių nors pastovių santykių."
Tas, aišku, nepadėjo. Vėlesni įvykiai pernelyg liūdni, kad vertėtų juos plačiau aprašinėti.
Ji nevaikščiojo į bažnyčią dėl savo įgimto teisumo, kuris visuomet aiškiai pasakydavo: taip-taip, ne-ne. Bažnyčios pastate reikėjo vaidinti, kad galvoji ir jauti tai, ko nei galvodavai, nei jausdavai. Ji gal iš prigimimo buvo dar ir racionalistė, todėl kunigų žodžiai ir veiksmai jai likdavo nesuprantami. Jeigu Dievas iš tikrųjų yra, Jam nereikia tų giesmių, užkeikimų ir murmėjimų.
Jos vyras į bažnyčią vaikščiojo vedamas daugiausia katalikiško auklėjimo įgūdžių, ir jei kurį nors sekmadienį praleisdavo mišias, jausdavosi lyg pamokų neparuošęs berniukas. Jo motyvų vis dėlto būta daugiaprasmių. Galima sakyti, kad jis vadovavosi humoro jausmu tiek pat, kiek ir užuojauta. Žmonės (ir jis pats) jam atrodė pernelyg nelaimingi, kad keltum jiems kokius nors sveiku protu pateisinamus reikalavimus. Už kiekvieno ir kiekvienos beždžioniavimo ir nebepataisomo vaikiškumo slypėjo tikėjimas netikėtu absoliučios tiesos atsivėrimu, tačiau niekaip nepavykus viso to išreikšti, likdavo tik kartoti žodžius, gestus, apeigų judesius. Sekmadienio rytas jam reiškė pasinėrimą į mintis apie savo paties ir šalia esančiųjų menkumą, kartu su visais vaidinant teatre - komiškame, šventame ir apgailėtiname.
Daugelio Vatikano šiuolaikinio meno muziejaus paveikslų temos nėra religinės, nematyti taip pat, kad būtų atrenkami tik krikščionių darbai. Džiugu buvo rasti keletą Beno Shano drobių; su šiuo iš Kauno kilusiu amerikiečių dailininku draugavau per savo pirmąją kelionę į Ameriką. Vatikano ekspertai įrodė, jog supranta stiprias, nors ir neakivaizdžias meno ir religijos sąsajas.
Devocionalijos -menas, vadinamas St. Sulpice, kičiniai saldūs paveikslai ir statulėlės, visa tai ir toliau egzistuoja, kaip ir knygos, kuriose jaunimui stengiamasi savais žodžiais atpasakoti Bibliją. Tačiau krikščionybės šimtmečiai davė ir kitokių vaisių. Reikia žavėtis rašytojais krikščionimis, kurie dvidešimtame amžiuje parašė knygų, besikreipiančių į milijonus jaunų skaitytojų, nors religijai jos tarnauja tik netiesiogiai, nes apie ją ten nekalbama. Tuo tarpu jose aiškiai kalbama apie gėrį ir blogį, taip pat ir apie gėrio triumfą. Kadangi kaip tik to ir reikia konstruojant bet kokį įdomų pasakojimą, jos yra skaitomos. Strategai. Jie pasitelkia pasaką ir science fiction. C. S. Lewisas ir jo Narnijos šalis, Tolkienas ir jo trilogija Žiedų valdovas, Madeleine L'Engle.
Tikriausiai tai buvo kažkuris dangus didžiuliuose tyliuose miškuose, kur vyko ar formavosi to žaidimo, o kartu ir gyvai rezgamo pasakojimo veiksmas. Mes, jo personažai, mėgome šnekėtis. Visus mus, vyrus ir moteris, vienijo panašūs pomėgiai, karta, net amžius, nes beveik visiems buvo apie keturiasdešimt. Žaidimas teikė visišką laisvę rinktis tą ar kitą miško kelią, tačiau keliavimas juo buvo magiškai susijęs su kitomis kelionėmis ir pamažu rutuliojo siužetą.
Aš parodžiau keliuką su išvažomis, įspaustomis smėlyje tarp spyglių ir žolės kupstų. Patraukėme juo (nors nebepamenu, kas būtent), gerai nusiteikę ir įsitikinę, jog einame gilyn į mišką, tačiau kelias mus išvedė į tuščias dykvietes prie upės, kitapus kurios matėsi didelio miesto daugiaaukščiai. Mūsų pėdos klimpo korėtuose puvėsiuose ir kliudė kaulus, akivaizdžiai žmonių. Štai kur iš miesto veždavo nusikaltėlių kūnus ir, užuot laidoję, suversdavo į šiukšlynus. Šiose apylinkėse tada turėjo sklisti neblogas dvokas. Visur, beje, aptikdavome teršalų. Upė buvo užteršta, keli sluoksniai surūdijusių skardinių ir plastikinių butelių kaupėsi ant nuoslankų. Jausdami palengvėjimą leidomės į pievą tarp kur ne kur augančių topolių. Tačiau jos viduriu vinguriavo rusvai geltonos spalvos upokšnis, nepanašus į švarius upokšnius, tad mums neliko nieko kito, kaip pasirinkti trumpiausią kelią ir pasibjaurėjus jį perbristi. Eidami toliau aptikome dar vieną to purvino upelio vingį, kuris toje vietoje buvo gerokai gilesnis, ir vieną mūsiškį, įsmukusį jame iki juosmens, ištiko kone isterijos priepuolis. Jis šaukė, kad jam įgriso, kad daugiau nebegali, kad užsikrėtė, kad gyvenimas tokioje Žemėje yra nepakenčiamas. Taigi pasakojimas, pradėtas kažkuriame danguje, nesibaigė džiaugsmu.
Nors negalima sakyti, kad Alastoro režisuoti filmai yra niūrūs, tačiau nerimą jie kelia. Turi savo entuziastų žiūrovų, kuriems patinka personažų daugialypiškumas ir pavykęs simbolių taikymas. Alastoro atvejis ypatingas, tai liudija ne tik jo filmai, bet ir gana gausūs jo interviu ir straipsniai.
Lengvai pažeidžiamas ir įkyrių minčių dažnai kamuojamas Alastoras atvirai prisipažino, jog jam jo filmai nepatinka, nes yra nepakankamai pozityvūs. Jis norėtų kurti kitokius, tačiau iki šiol dar neišmoko. Viešai pareiškė, kad laiko save krikščioniu, nors yra nusidėjėlis, ir asmeniniai jo trūkumai kalti dėl to, kas jo mene jį slegia, tačiau yra ir objektyvių jo meno netobulumo priežasčių.
Užaugti pamaldžioje anglikonų šeimoje, be abejo, dar negana, kad išsaugotum nepriklausomybę nuo aplinkos, kuriai religija tiek ir terūpi, tad Alastoras gyveno taip, kaip ir jo vienmečiai ir vienmetės, išsiskirdamas gal tik įnikimu į filosofiją. Tačiau atėjo toks laikas, kai jame įvyko lūžis, ir vaikystės tikėjimas vėl įgavo prarastąją prasmę. Taip atsitiko ne kokių nors pamokslautojų dėka, o dėl paauglystėje skaitytos Tolkieno trilogijos Žiedų valdovas, kuri pamažu prasismelkė į jo klodus, gilesnius nei sąmonė. Ta pasaka apie gėrio ir blogio kovą staiga išplėšė jį iš būsenos, kai žmones jis vertindavo su nerūpestinga tolerancija, ir privertė mąstyti apie Blogio galybę dvidešimtame amžiuje. Susitapatinimas su jaunystės skaitinių herojais dažnai pasirodo lemiamas brandžiame amžiuje, ir Alastoras, lyg Tolkieno Frodo Baginsas, ant savo pečių pajuto misiją pasipriešinti piktajai Mordoro karalystei.
Sprendžiant iš visko, Pragaras plito žemėje tarsi rašalo lašas sugeriamajame popieriuje; ir ne tik išorėje, bet ir kiekvieno jo amžininko viduje. Alastoras stebėjo tą tamsią dėmę savyje ir sąskaitų suvedinėjimo minutę gėdijosi savo gyvenimo, tokio panašaus į jo pažįstamų ir draugų. Vadinant daiktus tikraisiais vardais, jis svetimavo ir gyveno dvipatystėje. Tai galėjo praversti užkariaujant žiūrovų protus, nes senamadiškas jis tikrai nebuvo, tačiau tuo jis griovė įvaizdį kario, stojusio išvien su gėrio jėgom prieš Mordoro viešpatavimą.
Jo filmuose žudikas visada stebisi, kad kažkas tokio jam galėjo nutikti. Aš, toksai geras ir mielas, - kaip galėjau kažką tokio padaryti? Tose situacijose nesunku įžvelgti režisieriaus dorovės problemų transpoziciją, režisieriaus, kuris arba mėgdavo išsisukti nuo moralinių varžtų prisidengdamas išskirtine privilegija, arba, žiūrėk, vėl paklusdavo dešimčiai įsakymų.
Ką reiškė jo pasisakymai prieš savo filmus? Idealas jam buvo paprastas veiksmas, kai blogis nugalimas, gėris triumfuoja, o visuma gali patikti vaikams. "Argi, - klausdavo, - Užburtoji fleita nebuvo geriausias Bergmano filmas ir ar nėra tai Mozarto muzikos nuopelnas? Tačiau siekdamas aiškumo ir paprastumo idealo Alastoras susidurdavo su neįveikiama kliūtimi, tarsi įmūryta į žanro, kurį buvo įvaldęs, techniką. Tai jį glumino ir siutino. Galop jis ėmė įtarti, jog demoniškame amžiuje Pragaro tamsybių ne sugadinti kūriniai gali rastis nebent kaip išimtis.
"Maždaug apie tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimtuosius Pragaras išnyko. Niekas negali tvirtai pasakyti, kada tai įvyko. Pradžioje buvo, o paskui iškart jo nebebuvo." David Lodge
Septintąjį dešimtmetį Michalas buvo jaunas kunigas, intensyviai išgyvenantis II Vatikano Susirinkimo žemės drebėjimą. Priešingai nei daugelis jo seminarijos bendramokslių, kurie, padarę išvadas iš teologinio celibato nepagrįstumo, metė kunigystę ir sukūrė šeimas, jis išsaugojo nepasitikėjimą į kraštutinumus linkusiais Bažnyčios liberalais. Tą lėmė, matyt, aplinkybė, jog Michalas buvo atsivertęs iš protestantizmo, todėl gerai suprato aiškiai nubrėžtų ribų ir skirtumų reikšmę, ko stigo kitiems tikėjimams. Be to, pasukti iš kartą pasirinkto kelio jam neleido ambicijos. Kilęs iš labai neturtingos šeimos, slegiamas prisiminimų apie negandą, kokia namuose buvo tėvo bedarbystė, jis vengė lengvabūdiškų sprendimų. Priešingai, sykį pasirinkęs, jis privalėjo ne tik laikytis savo apsisprendimo, bet ir atkakliai siekti savo vietos bažnyčios hierarchijoje.
Jis netikėjo Pragarą, kitaip tariant, atmesdavo mintis apie kokią nors bausmę už netiesos sakymą. Suvokdamas esąs netikintis kunigas, jis išoriškai liko uoliai tikintis ir tuo išsiskirdamas iš atvirai abejojančių jo kartos kunigų sugebėjo įtvirtinti apie save kuo puikiausią nuomonę. Išsiųstas studijuoti į Romą, tą nuomonę per kelis buvimo ten metus jis sustiprino labai gerais pažymiais ir nepriekaištingu elgesiu. Šiandien Michalas - vienas iš labiausiai žinomų savo šalies vyskupų, pasisakančių svarbiais dabarties klausimais.
Paklaustas apie tokius atvejus, kardinolas X nusišypsojo: "Bažnyčios istorijoje tokių pavyzdžių apstu. Aišku, kad šiandien tarp kunigų yra kur kas mažiau karštai tikinčių žmonių. Daugumos jų tikėjimas esti drungnas arba silpnas, ties laisvamanybės paribiais. Tačiau Bažnyčios istorija įrodo, jog jos prieglobstyje darbavęsi melagiai, veidmainiai ir šventvagiai norom ar nenorom padėjo jai sutvirtėti, taigi ir šiandien tokie gali būti naudingi. "
Tame universitete buvo žiūrima politinio korektiškumo, todėl buvo stengiamasi įdarbinti kuo daugiau tinkamos odos spalvos ir deramos orientacijos asmenų. Mažiau šansų gauti dėstytojo vietą turėjo baltasis, vyriškis, heteroseksualios orientacijos; šiek tiek daugiau - gėjus. Dar truputį daugiau - moteriškos lyties baltoji, tiesa, buvo pageidautina feministinė veikla, plius, jei tai įmanoma, ne slepiamas lesbijietiškumas. Kuo tamsesnė odos spalva, tuo geriau, tad Anglistikos fakultetas didžiavosi gavęs poetę, turinčią tris trokštamus bruožus: 1) juodą odą, 2) moterišką lytį, 3) rėksmingą eilių radikalumą. Kai kurie fakultetai patyrė rimtų rūpesčių, nes iš kur, pavyzdžiui, paimti juodaodį švedų literatūrai dėstyti? Slavų literatūrų fakultetas išsisuko iš keblios padėties atsisakydamas optimalių reikalavimų ir pasitenkindamas mokančiu rusų kalbą indu.
Žymi romanistė iš Indijos tenkino Anglistikos fakulteto sąlygas kaip tamsiaodė ir moteris, deja, turėjo vyrą, užtat mokėjo išdėstyti kolonializmo bjaurastis. Vienas profesorius iš Lenkijos per party, laikydamas rankose stiklą viskio, ėmė ir išrėžė jai štai tokią kalbą:
"Mūsų kraštuose Europoje keleto jaunuomenės kartų pamėgtas rašytojas buvo Jules'as Verne'as. Taigi tasai Jules'as Verne'as savo romanuose apie keliones po visą pasaulį teikė skaitytojams daug geografijos žinių, nors nė kiek nevengė ir politikos, reikšdamas liberalias ir pažangias savo idėjas. Tai Jus turėtų sudominti, nes jo mėgstamiausi personažai yra priešiškai nusiteikę Anglijos atžvilgiu. Dingęs Kapitono Granto vaikų tėvas buvo škotų patriotas, išplaukęs laivu į kelionę ieškoti žemės arba salos, kad įkurtų ten koloniją, turėjusią tapti nediduke nepriklausoma Škotija. Toks pat Škotijos patriotas buvo ir lordas Glenarvanas, savo jachta leidęsis ieškoti dingusiojo Granto. Politinės simpatijos taip pat ryškios ir Paslaptingojoje saloje, nes amerikiečiai, kurių oro balionas patiria katastrofą saloje, yra jankiai, šiauriečiai, o vienas jų - negras, knygoje, be to, liaupsinamas ir garsusis jankių techninis išradingumas. Sakote, Ponia, jog jūsuose neskaitė Jules'o Verne'o, nors apie jo Dvidešimt tūkstančių mylių po vandeniu Jūs, Gerbiamoji, esate girdėjusi. Labai atsiprašau už profesorišką įkyrumą, tačiau ši informacija Jums galėtų praversti. Tame romane povandeniniu laivu vandenynais keliauja kapitonas Nemo žmonių gimine nusivylęs kovotojas už savo šalies laisvę, kilęs iš Indijos kunigaikščių giminės ir kariavęs prieš Britų imperiją. Jo būta dar ir genialaus mokslininko, pastačiusio pirmąjį istorijoje povandeninį laivą. Praradęs viltį išvaduoti Indiją, jis mizantropiškai užsisklendė savo laive.
Vaikystėje aš, jaunasis Jules'o Verne'o skaitytojas, žavėjausi kapitonu Nemo, kuris man atrodė keistai artimas, primenantis iš literatūros žinomus romantinius kovotojus dėl mano šalies išvadavimo. Tiesą sakant, jis irgi priklausė kartai, kuri 1848 metais turėjo pripažinti savo nesėkmę. Čia tenka pridurti, jog Verne'o romanuose pasirodo įvairių engiamų tautų gynėjai, deja, nėra lenkų, kurie devyniolikto amžiaus antrojoje pusėje Paryžiuje nebuvo madingi. Jeigu nebijočiau, kad Jūs, Ponia, mane apkaltinsite provincialiu nacionalizmu, paklausčiau, iš kur Verne'o knygose atsirado Indija, jei, kiek man žinoma, Europa ne itin domėjosi Jūsų šalies laisvės siekiais. Galbūt pradžioje kapitonas Nemo turėjo atstovauti kuriai nors iš engiamų Europos tautų, nes labai jau jis panašus kad ir į baironišką vengrą, mizantropą iš Pilies Karpatuose. Nesu, beje, visiškai įsitikinęs, ar būtent taip ir buvo, bet gal kapitono Nemo asmeniu Verne'as tiesiog norėjo pagerbti vadinamąsias spalvotąsias tautas. Beje, su jomis jis turėdavo rūpesčio, nes, pavyzdžiui, kai Granto vaikai atsidūrė Naujojoje Zelandijoje, kur anglai akivaizdžiai buvo laikomi užpuolikais, agresoriais, tačiau kartu ir civilizacijos nešėjais, tuo tarpu savo nepriklausomybę gynę čiabuviai buvo žmogėdros, o tai Verne'as anaiptol nelaikė dorybe ir paskutinę akimirką išgelbėjo savo herojus nuo išvirimo katile. Vienaip ar kitaip, į savo kursą apie antikolonializmą Jūs, Ponia, privalėtumėte įtraukti ir jaunimo literatūrą."
Istorikas profesorius Northas susikrimtęs stebėjo universitetuose užvirusią kampaniją prieš objektyviosios tiesos sąvoką. Vardan to, ką laikė tiesa, jo protėviai puritonai septynioliktame amžiuje išsikėlė iš britų salų bene tam, kad dabar jų vaikaitis jaustųsi beveik toks pat senamadiškas kaip kadaise jie. Mokslininkų karta, jaunystėje užsižavėjusi marksizmu, dabar paniro į prancūzų dekonstruktyvistų raštus ir prisiekinėjo Nietzsche's vardu, tyčiodamasi iš tiesos kaip metafizikų pramano ir kaip prievartos kaukės.
Savo tyrinėjimų objektu Northas pasirinko, visiškai sąmoningai, mikroskopinį pavietą, pasimetusį kažkur Europos viduriuose, kad vengdamas klaidinančių apibendrinimų atskleistų, kas dėjosi ten II pasaulinio karo metais. Iš pirmo žvilgsnio nieko, kas būtų verta dėmesio, ten įvykti negalėjo: pora mažų miestelių, pelkės ir miškai. Iš tikrųjų patikimų žinių apie praeitį reikėjo vien norint paaiškinti, kaip tokiame mažame lopinėlyje anuomet galėjo atsirasti net penkiomis kalbomis kalbantys ir skirtingas religijas išpažįstantys žmonės. Tyla ir kiek melancholiškas tos provincijos (jo aplankytos kalbiniams sugebėjimams pasitikrinti) grožis, rodės, įtikina užmaršties galia. Tačiau vos truktelėjus už liudijimų siūlo galo, vienas po kito ėmė skleistis vaizdai, baisumu pranokę net labiausiai į sadizmą linkusių dailininkų fantaziją. Mušta, prievartauta, šaudyta, karta, deginta gyvus, užmušinėta akmenimis, mirtinai užspardyta belaisvius ir nepašykštėta tikriausiai jokio skausmo, kokį tik gali patirti žmogus. Kas užmušinėjo, kas prievartavo, kas kankino? Kas buvo budelis, kas auka? To krašto akmenys nesakė nieko, čia nestatyta antkapių, paskubomis supilti kapai seniai užžėlė žole. Noras palikti liudijimą yra viena pagarbos vertų žmogaus savybių. Išliko keletas tokių dokumentų ir atsiminimų, tačiau Northas nustatė, jog jie vienas kitam prieštarauja: tas pats įvykis miestelyje X kiekviename aprašyme atrodė skirtingai, priklausomai nuo liudininko tautybės ir jo kalbos. Prireikė didžiulių pastangų, kad Northas persijotų dokumentus ir galop padarytų išvadą, kad atsakomybės neįmanoma visiškai aiškiai padalyti ir kad kiekviena pusė gali pateikti kokius nors praeities faktus, tariamai pateisinančius jų elgesį.
Bet štai augo vaikai, gimę tada, kai visa andainykštė praeitis buvo jau tik miglota legenda. Jie mokėsi apie kadaise įvykdytus nusikaltimus, visad, deja pateikiamus taip, kad nusikaltėliai būdavo ne saviškiai, o kiti. Kaimyninėje mokykloje, kurios dėstomoji kalba buvo kitokia, vaikai išgirsdavo, jog saviškiai - kiti saviškiai nebūtų galėję nusiristi iki poelgių, kuriais juos kaltino jų priešai.
Pripažindamas, jog jo atkaklumas ieškant tikrosios įvykių eigos duodavo tik pusėtinus rezultatus, Northas vis dėlto tebemanė, kad besityčiojančiųjų iš tiesos sąvokos veidai turėtų parausti iš gėdos. Užsisklendę teorijų labirintuose, pelnydami daktaro laipsnius ir pareigas, jie nė nesusimąstydavo apie tai, kad jų demaskuotojiškos saldybės gali turėti praktinių padarinių. Kas nors, pasidavęs jų įtakai, išsižadės ieškoti tiesos apie istoriją, ir tada kartos vaikų mokysis prasimanymų, tarnaujančių vienadieniams politiniams tikslams.
Imperijos sostinėn keliavau laivu, kęsdamas didžiausias kančias dėl jūros ligos. Paaiškėjo, jog be reikalo atsisakiau patogumų, nes žinios apie karą Vakarų provincijoje buvo perdėtos ir geležinkeliai keleivius vežė netrikdomai. Atvykęs buvau iškart Ekscelencijos priimtas. Šis buvo solidus aristokratas, grafas von Z., įraudęs, žilomis žandenomis, puikiai besiorientuojantis Europos politikos labirintuose, taip pat, kaip teko įsitikinti - dailės ir literatūros žinovas. Kalbėjomės prancūziškai.
- Jūsų publika, - dėstė, - lengvai pasiduoda, hm, humanistinėms iliuzijoms. Kaskart, kai tik laikraščiai praneša apie neramumus mūsų vakarinėse gubernijose, įvairaus plauko carbonari ir utopistų draugijos pagyvėja, jakobiniškai deklamuodamos apie žmogaus teises. Patikėkite manimi, mūsų problemos nėra rimtos. Veiksmai, kuriuos vykdome, net nėra kariniai, o tik policiniai, nors kai kurie kariniai daliniai ir buvo panaudoti. Vis dėlto, kad nesusidarytų įspūdis, jog pateikiu jums iš anksto parengtą, užsienio korespondentams skirtą versiją, pasistengsiu aiškiai pagrįsti mūsų politikos siekius.
Mes nenuvertiname sunkumų, kurių mums pridaro kai kurios mūsų daugiakalbės valstybės tautos. Mūsų publicistai prirašė nemažai veikalų stengdamiesi geriau pažinti ypatumus tautos, kuri, kaip žinoma, ne taip seniai įstojo į Imperijos pavaldinių bendriją. Šie ypatumai padėjo jiems pateikti rekomendacijų mūsų politikams, ir man malonu pripažinti, kad tų rekomendacijų yra apskritai paisoma.
- Tai tauta, sudaryta tarsi iš dviejų dalių, kurios tokios skirtingos, jog teorija, kad šlėkta ir valstietis yra kilę ne iš tos pačios rasės, turi tam tikrų panašumo į tiesą bruožų. Tokie, tiesą sakant, yra lotynizavimo, kuriam pasidavė aukštesnės klasės, padariniai; tuo tarpu liaudyje, laimei, silpnai prigijo Romos religija. Giminiška mūsiškei jų slaviška liaudis yra kantri, paklusni ir nekelia rūpesčių gubernatoriams. Panašiai kaip ir mūsiškei, jai jau gerą tūkstantį metų daugiausia rūpi tik girtuoklystė ir vaikų veisimas. Tiesa, jiems nėra visai svetimas dėkingumo jausmas, kaip kad neseniai, po liberalių Jo Prakilnybės reformų, paaiškėjo.
Jei ne šlėktos ir kunigai, nebūtų jokių sukilimų ir maištų. Reikia pripažinti, jog ši nykstamai maža tautos dalelė susikūrė stulbinančią kankinių ir pašauktųjų mitologiją, turėjo net mesijiškų užmačių, taikydamasi kartais net į visos žmonijos išgelbėtojus. Tokie kliedesiai įrodo, kad esama protų, kurių neveikia jokia realybė. Deja, kilus niūriai masinei egza1tacijai, šios neabejotinai liguistos būsenos išsikrauna per herojiškus, nutrūktgalviškus ar stačiai savižudiškus poelgius. Todėl turėtų būti suprantamas mūsų politikos noras tuos kelis tūkstančius apsišaukėlių, pasivadinusių liaudies atstovais, nors ir negavusių tam jokio mandato, izoliuoti ir nukenksminti. Mūsų teismų nuosprendžiai yra griežti, o maištininkams nepristigs vietos tolimuosiuose šiauriniuose imperijos pakraščiuose. Taigi Jūsų humanistinė sąžinė gali sau ramiai miegoti, nes represijų objektas yra ne šalis, o tik viso labo nedidelė mažuma, tie, kurie, drebėdami dėl savo privilegijų, norėtų tą šalį valdyti.
Kiek įmanoma tiksliau atkurtus valstybės pareigūno argumentus čia pateikiu skaitytojų teismui. Tai - oficialus požiūris ir dera įvertinti atvirumą jį dėstant. Iš šio nešališko pasisakymo, beje, būtų sunku įspėti, ar vaidmenį čia vaidina vien valstybės interesai, ar ir patriotiško pasipiktinimo, pasibjaurėjimo, net neapykantos nepaklusniesiems monarcho pavaldiniams jausmai, kurie ten labai gajūs, tuo galima įsitikinti skaitant poros paskutinių savaičių sostinės spaudą.
1863-iųjų rugpjūtis
Thomas Brandon
Daugelis buvo pavadinti didvyriais dėl solidarumo su bičiuliais. Minimali savigarba neleisdavo palikti jų pavojuje. Tiesą pasakius, tarp vienodai jaučiančių ir mąstančių žmonių brolybė rasdavosi pati savaime. Visai kitaip nutiko vienam jaunam žmogui. Kad užbėgtume už akių spėlionėms, pavadinkime jį Kajumi. Jautrus nuoskaudoms ir lengvai pažeidžiamas, jis šalindavosi bendraamžių, kurie jam atrodė kalti atstumdami jį dėl jo kilmės. Mokykliniais metais jo nepatiklų charakterį paskatino vienišo vaiko melancholija. Turėdamas pirmūno ambicijų, jis mokėsi gerai ir tai jį iš dalies saugojo nuo patyčių klasėje, nors atstumas visąlaik buvo juntamas. Iš esmės jo jausmus klasės draugams galima būtų apibūdinti kaip tam tikrą nerūpestingą panieką. Nepaisant to, kilus karui ir atėjus išbandymų metui, jis nesudvejojęs įstojo kartu su jais visais į pogrindinę karinę organizaciją, nors sunkiai taikstėsi su mintimi apie tikėtiną mirtį jų pašonėje. Jis nutuokė, jog jo ir kitų pogrindžio karių šansai išlikti gyviems menki, tad mėnesių mėnesius audė apmąstymus apie pasiaukojimą. Kuo svetimesni jam buvo jo ginklo draugų refleksai ir mintys, tuo didesnė darėsi auka, neišvengiama ir padiktuota pareigos jausmo. Kai jis žuvo, niekas iš jo biografų nebūtų išdrįsęs įtarti buvus tą vidinę kovą.
Nedrįsdami išsižadėti seksualumo persunkto laikmečio tradicijų, knygų apie rašytojus ir menininkus autoriai uoliai gilindavosi į jų asmeninio gyvenimo smulkmenas, vildamiesi įžiūrėti kokių nors pikantiškų nukrypimų. Taip tad atsitiko ir nelaimingajam N. G., kurio biografijoje jie ne aptiko jokių juos sudominti galėjusių pėdsakų. Išskyrus viena - joje nebuvo moterų: nei žmonos, nei jokio meilužės vardo. Kadangi išliko jo susirašinėjimas su keliais bičiuliais, atrodė logiška pavaizduoti jį kaip užsimaskavusį homoseksualistą.
Kažkodėl jiems neatėjo į galvą, jog visuomet atsiranda pakankama grupė žmonių - vyrų ir moterų, - kuriuos galima apibūdinti tiesiog kaip nemėgstančius sekso. Kadangi laikomasi prielaidos, jog seksas turįs patikti visiems, tai abejingumas ar iš pažiūros prigimtinis šaltumas, pasak jų, galįs būti tik įvairių traumų ir slopinimų pasekmė.
Sprendžiant iš laiškų, N. G. būta jausmingos, draugystės trokštančios prigimties. Atsiminimai apie motinos glamones skatino jį ieškoti moterų draugijos, šios gi kažko tikėjosi, todėl su jomis būtų buvę sunku išvengti abipusių geismų ir patenkinimų žaidimo. Būtų mielai vedęs, jei tik būtų sutikęs tikrą draugę, ir tada vardan sielų artumo būtų pasiryžęs vykdyti vadinamąsias sutuoktinio pareigas, tačiau jo laikais santuoka reiškė gremėzdišką visuomeninį mechanizmą. Štai kodėl jo apsakymų ir komedijų herojų kamuoja mintys apie artėjančias sutuoktuves, bet paskutinę akimirką šis supanikuoja ir pabėga. Tikėtina, jog sutrikusi yra N. G. sritis, atsakinga už malonumus, kitaip tariant, seksas buvo nustumtas į pareigų sferą, todėl su moterimis jam ėjosi nekaip, o kuo prasčiau sekėsi, tuo labiau jis svajojo apie tokį ryšį, kuris jo niekuo neįpareigotų.
Viską komplikavo tai, jog jis ne tik sunkiai taikstėsi su savimi tokiu, bet ir dėl talento ypatybių buvo linkęs laikyti save pabaisa. Jo plunksna margindavo pasaulį vien tik grimasų iškreiptomis baidyklėmis, ir prieš jo valią rašytos satyros apie žmonių giminę priminė kupriaus kerštą. Tik vyriška draugystė jį palaikydavo, ir štai čia biografai aiškiai klysta. Jis, tiesa, nebuvo abejingas kai kurių vyrų grožiui, ir jo laiškuose galima rasti tai patvirtinančių faktų. Tačiau jie traukė jį tuo, jog jų draugėje jis galėjo jaustis saugus. Šio saugumo jausmo neteikdavo nei kandidatės į sutuoktines, nei laisvo elgesio moterys, o tuo tarpu nė vienas iš tų kelių vyriškų jo biografijos personažų nekėlė jam p r i s i l i e t i m o pavojaus.
Žodis (lenk. wypimpiszona) egzistuoja, nors ir neradau jo jokiuose žodynuose. Labiausiai tikėtina, jog kilo iš tų laikų, kai lenkų kalba įsiurbė į save nemažai prancūziškų žodžių. Prancūziškas būdvardis pimpant reiškia "puošnus", "prašmatnus" ir dar, be to, "šviežias", "gyvas" ar net "guvus". Su priešdėliu "iš-" jis lenkų kalboje (taip pat ir lietuvių. - Vert. past.) įgavo neigiamą atspalvį. I š p o p i n t a dama - tokia, apie kurią taip pat sakoma: išsičiustijusi, išsidabinusi, elegantiškai apsirengusi, puošni, įmantria šukuosena, pamaiva, išgražinta, dabitiška, paradinė, o dažnai būna ir išsikvėpinusi, nurausvinta, išsidažiusi taip, kad suirzusioms varžovėms knieti drėbti jai į akis (kaip iš tikrųjų nutiko boboms viename turguje): "Ei, tu, akvarele!"
I š p o p i n i m a s turėtų būti įvestas kaip terminas, pravartus pokalbiuose apie lenkų literatūrą ir meną. Jis, deja, galėtų būti pritaikytas įvairiose meninės veiklos srityse, ir nors tai galbūt nekrenta į akis pripratusiems, tačiau iškart apakina stebėtoją iš šalies. Atrodo, jog tai liga pirmiausia visų tų, kurie siekia rafinuoto meniškumo. Kažkas tokio, matyt, yra, jei amerikiečių kino pramonės cinikai filmus dalija į "gerus" ir "meniškus". Išpopinta darna, norėdama patikti, peržengia natūralumo ribas, kurias jai nubrėžia vadinamasis grožio tipas. Kaip dažnai lenkų prozininkai, poetai, režisieriai eina lenktynių kuris keisčiau, kuris giliau, nes kaipgi kitaip, reikia juk nutaisinėti grimasas prieš Vakarus ir vaidinti, kad mes galime sau leisti autoritetų griovimą, neviltį, absurdo jausmą, postmodernizmą ir taip toliau. Išpopintas kūrėjas atpažįstamas iš autentiškumo ir paprastumo stokos, kitaip tariant, iš pasiskolintų stiliaus įmantrybių.
Ne tokia jau tai menka problema visuomenei, kadaise pavadintai "tautų povu ir papūga". 1945-1989 metais užsižiūrėjimas į Vakarus teikė veiksmingą atsvarą prieš primetamą importą iš Rytų, ir neretai puikūs Vakarų literatūrų vertimai pelno pagarbą Liaudies Lenkijos literatams, šiandien be išimties pasmerktiems. Dabar atėjo laikas, kai liko tik Vakarai - tie žemieji, tie aukštieji - ir kasdienė komercinė pagunda. Pateikiu galimo magistro ar daktaro darbo temą: išnagrinėti kūrinius (literatūros, dailės, kino), sukurtus sekant hipotetiniais Vakarų standartais ir įrodyti, jog tikslas patikti arba būti perkamam paženklina tokios kūrybos produktą bjauria dėme. Skalė plati - nuo paprasčiausių avantiūrų iki pusiau sąmoningos mimikrijos. Juo labiau privalu vertinti protus, kurie abejingi tam, "kas madinga". Jei tektų pateikti tokio nepriklausomo proto pavyzdį, išrinkčiau Bohdaną Korzeniewskį, kurio karo metų prisiminimai kukliu pavadinimu Knygos ir žmonės yra pačios tikriausios prozos pavyzdys.
'Nelengva, be abejo, susilaikyti neapžiūrinėjus savęs įvairiuose veidrodžiuose. Per pastaruosius du šimtus metų, matyt, nebuvo tokios akimirkos kaip ši, kuri taip opiai reikalautų pasakyti, kas yra sava, o kas - pamėgdžiota.
Kaip būtų sunku iš naujo parašyti Robinzoną Kruzą. Šio romano herojus, atsidūręs negyvenamoje saloje, be perstojo veikė, stengdamasis kiek įmanoma geriau sutvarkyti savo gyvenimą. Naujasis Robinzonas tikriausiai sėdėtų ir mąstytų, kol tas baigtųsi blogai. Taip bent jau galima manyti, sprendžiant iš visuotinio literatūros polinkio į introspekciją, taip pat ir iš polinkio rašyti vienaskaitos pirmuoju asmeniu.
Negyvenamoje saloje žmogus turi susitaikyti su esminiu faktu, jog čia neįmanoma bendrauti su kitomis gyvomis būtybėmis, tuščiai juk kalbėtų žuvims, krabams ir paukščiams. Kitaip tariant, jam iš rikiuotės išvedama tai, kas labiausiai žmogiška: jis netenka kalbos. Anas Robinzonas bent jau turėjo papūgą ir išmokė ją keleto posakių, tačiau anoks čia ir pokalbis. Sudužėlio padėtis beviltiška, nes jis neišvengiamai turi suvokti, jog viskas, kartu ir savo tapatumo pojūtis jam siejosi su žmonėmis, kitaip tariant, su žmonėmis, esančiais jo prote. Jiems išnykus, jis lieka beginklis prieš tuščią laiką, kuris yra vien tik tėkmė. Jo situacija šiek tiek primena kalinį vienutėje, ji gal tik geresnė, nes juk galima lakstyti, plaukioti, kaitintis saulėje, tačiau ir blogesnė tuo, kad anapus vienutės sienų yra žmonių, jo nelaimės kaltininkų, su kuriais jis mintyse ginčijasi, o saloje jį supa tik dangus ir jūra. Jis atiduotas sudraskyti savo praeities prisiminimams, kurių nebekontroliuoja joks "dabar". Tiesa, vienuoliai-atsiskyrėliai patys rinkdavosi dykumą arba vieni miškuose irgi apsieidavo be žmonių, tačiau jie būdavo gyvi malda, tai yra pokalbiu su Dievu. Jei šis vertikalus ryšis nusilpdavo, jie tapdavo acedii - nuobodulio ir beprasmybės demono - auka.
Kaipgi šių dienų autorius, užprogramuotas žymėtis įspūdžius ir prisiminimus, kaip jis galėtų rašyti apie vienišą herojų kitaip, nei tyrinėdamas jo "psichines būsenas"? Laimė, kad Robinzonas Kruzas neturėjo laiko sau, nes ne tik privalėjo gintis nuo alkio, bet ir jo mintys jam vis pakišdavo naujų sumanymų dirbti ką nors naudinga, imtis to jau rytoj. Nuo septyniolikto amžiaus tik tiek tepažengėme, kad nebejaučiame hierarchijos, kurioje pirmiausia eina tai, kas paprasčiausia.
Sustok, akimirka, bet ne todėl, kad esi. graži. Mūšio laukai. Duobėmis nusėta nevaisinga žemė, medžių bigės. O ten, ligi pat horizonto, eilių eilėmis driekiasi ne vynuogynų kartys, o kryžiai. Milijonas luošių šlubčioja, šliaužia, slenka savo vežimėliais. Ir iš kur ore ta euforija? Šiaudinės skrybėlės ant šono, šviesus multinas, laukiniai šokiai. Naujoviškumo reklama, juodaodžiai pučia saksofonus, juodas grožis rangosi estradoje. Paryžiaus ir Rytų paryžių kabaretai. Maža figūrėlė, apšviesta scenos prožektorių, kurie užsidegė ir čia pat gęsta kartu su ja ir jos šokiu:
Mano tėtis
Tikras paryžietis,
Jokohamoj gimusi mama.
Mano mamai
Tinka pižama...
Kas per liūdesys, vienadienių reviu šokėjų skrydis, kaip kad tos, kuri ant paties tamsybių krašto:
Kinė, kinė, aš - visai ne kinė,
Aš Paryžiuje gimiau.
Kabarete šokdama naktiniam,
Aš visų dorybių netekau.
Kažkur prasmenga tie jaunų vyrų veidai, dainai atvertos lūpos: "Karuže, karuže, kas tu per ponia". O čia mergos, panelės, vyšnių kekėm pasidabinusios skrybėlaites, suėjo į Galicijos miestelio balkoną padainuoti apie baltų rožių žydėjimą:
Prie Stochodo, kur karužėj krito,
Baltos rožės ant kapų pražydo.
Iwaszkiewiczius rašo jau nostalgiškai:
Ak tie šokiai, tie šokiai, karuže.
Patrankos saulėj ir žieduose gegužio.
Akimirka, tu nesi graži. Bet juk tu buvai ir dabar nežinia, ką su tavimi daryti. Kažką daryti reikėtų, kaip privalu atlikti gedulingas apeigas kam nors artimam mirus, tačiau niekas neišplaukia iš amžinos, kiekvienos kartos kartojamos laikinumo melancholijos. Gal tik tapatinimasis su jais, mąstančiais apie laiko tėkmę, kol šis dar nenunešė jų vieno po kito. Su tais, kurių lūpos kartojo tą patį, ką ir tu dabar: "Tai buvo ir praėjo, kaip taip gali būti?"
Žvelgiant į kraštovaizdį, gali pasirodyti, kad mes keičiamės, o kraštovaizdis išlieka toks pat. Taip iš tikrųjų nėra, nes jo užtenka vienai, na, gal dviem kartoms. Žemės laikas turi savo taisykles, auga medžiai, ir ten, kur anksčiau buvo saulė, dabar - šešėlis, potvynis paliko raistą su visiškai kitokia augmenija, vėtra išvartė senus galiūnus, kurių vietoje suvešėjo jaunuolynas, tik pušų nebe skroblų. Vis dėlto didžiausius pasikeitimus atneša žmonių laikas. Atmintyje dar gali žaliuoti miškas, nors jo jau - nė pėdsako, kirtimuose net kelmai išrauti. Akys ieško tirštų žalumos salelių, obelų, kriaušių ir slyvų sodų, tarp kurių turėtų matytis trobesių, tvartų ir klojimų stogai. Neišliko nieko, sodus iškirto, pastatus sudegino, užtai vietoje viso to - traktorių dirbami, net iki horizonto nusidriekę lygūs laukai.
Įsivaizduokime, jog per tą šalį žingsniuoja dvasia dvarininkaitės su raudonu skėčiu. Į pagrįstą abejonę, kad dvasios šiaip jau nesinešioja skėčių, galima būtų atrėžti, jog daugybė nebenaudojamų praeities daiktų turi pagaliau kažkur būti, jeigu tik nedidelė jų dalis patenka į antikvariatus. Taigi žingsniuoja sau Lilka, o gal Isia, kurią kadaise galėdavai matyti Moderno kabaretuose skaitančią Przybyszewskį. Ji suvokia, kad čia kažkas netvarkoj - juk į jaunystės vietas turėtų būti grįžtama viliantis, jog jei kraštovaizdžiai ir pasikeitė, tai tik tiek, kad liktų dar atpažįstami. Dairosi parko, o mato atvašynus ir griovas, sustoja ties varnalėšų ir usnių priaugusiu šlaitu ir taria sau: ,,o juk čia turėjo būti altana, kurioje bučiavausi su Witoldu. Kaip keista, kad taip viskas pražuvo - ir parkas, ir altana, nors gal labiausiai keista, kad mūsų aname pasaulyje niekur nesutikau Witoldo; matyt, tai reiškia, kad jo, tiesą sakant, nemylėjau."
Rašant apie muziką, verta būtų kalbėti ne tik apie garsą, bet taip pat ir apie patį vyksmą. Matyti grojantį simfoninį orkestrą arba kvartetą, juk tai nuostabu! Pasigėrėjimo verta jau vien tai, kad susirinkę iš skirtingų miesto mikrorajonų, iš skirtingų šeimų, iš skirtingų butų, namų, skirtingų vaizdų pro savo langus jie drauge atlieka, kitaip tariant, drauge paklūsta popieriuje užrašytų garsų įsakymams. O čia dar kiekvienas jų vis kitoks - vienas plikas, o tas antai barzdotas; tas liesas, o ana - su žalia suknia, išsiskiriančia iš frakų. Atlieka, tai yra, tarnauja kažkam, kas trunka ir gyvuoja kitaip nei jie. Ko būta dar prieš jiems gimstant ir kas bus, nesvarbu kiek ilgai, svarbu tik kad ilgiau už juos. Mes, klausytojai ir žiūrovai, dalyvaujame vienadienėms šiltakraujėms būtybėms atvykstant į matematinių proporcijų šalį, į niekam nepaklūstančios logikos kristalų, grynųjų idėjų kraštą. To krašto paribyje jie vedžioja strykais per stygas, spaudo fortepijono klavišus, pučia fleitą ir medžioklės ragą. O mums iš to didžiulis džiaugsmas, mintys apie tai, koks puikus, turtingas ir įvairialypis yra žmonių pasaulis.
Katės gyveno kartu su žmonėmis tūkstančius metų ir iš pirmo žvilgsnio čia nėra nieko paslaptinga. Savo garbei apginti jos prireikus galėtų priminti šimtmečius ištikimos tarnystės. Žemės ūkio civilizacija - tai juk grūdai, o kur grūdai, ten ir pelės. Ir taip jau, nepaisant pakitusių aplinkybių, pasiliko.
Tačiau juk vertėtų susimąstyti apie ypatingą kačių luomo vaidmenį. Ar pastebėjote, kaip džiugesio ir žaismingo susidomėjimo liepsnelės ima blykčioti artimųjų veiduos, vos prabylame apie kates? Panašiai bemat pagyvėja veidai, pokalbiui pakrypus į seksą. Šunys tokių pusiau slaptos, tačiau tarsi savaime suprantamos bendrystės refleksų nesukelia. Nes vis dėlto esu įsitikinęs, jog žmogų ir katę sieja kūniškas susikalbėjimas, ir nė vienas iš mūsų katei nepasirodo kaip asmuo, o tik kaip viena iš daugelio žmogiškų būtybių, valdomų regėjimo ir lytėjimo pagundų, kuriomis mus vilioja tam tikri medžiai, gėlės, paukščiai, žvėrys, kraštovaizdžiai, kitaip tariant, tam tikros formos ir spalvos. Jau vien pažiūrėjus į katę, norisi ją liesti ir glostyti: iš čia meilės kalba ima tas nesuskaičiuojamas žodines glamones, tuos kačiukus, katinėlius, katinukus, katytes. Maža to, mūsų regėjimo ir lytėjimo pojūčiai kačių atžvilgiu išlieka tokie patys nepriklausomai nuo to, ar esi vaikas, ar senis, moteris ar vyras. Kačių mylėjimas, jų kankinimas ar žiaurus elgesys su jomis, matyt, tėra skirtingos to paties, ir jauniems, ir seniems bendro potraukio pusės. Tas bendrumas vertas apmąstymų. Nepaisant kiekvieno ir kiekvienos mūsų savitumo, esame tos pačios rūšies individai, turime jai būdingas galvas, kojas bei rankas, o anatomijos atlase parodyta ir tai, ką nešiojamės viduriuose. Kaip saulėgrąža atsuka savo veidą į saulę, taip ir mes į daiktus, kuriuos pavadiname gražiais arba mielais, - tokie jau esame. Ir štai, vos tik skiriame mirksnį dėmesio mūsų erotiškai (būtent!) silpnybei katėms, imame klausinėti savęs apie nekintamus - nei daugiau, nei mažiau - mūsų prigimties bruožus.
Juolab kad ir katės neabejotiniausiai turi savo prigimtį ir mūsų sutarimas su kate yra dviejų mūsų prigimčių sueiga. Kas nors sušuktų: "Bet juk žinios, kalba, istorija! - kur jau ten vargšui gyvulėliui!" Tačiau nesipūskime ir neatskirkime aukštosios dvasinės sferos nuo elementarių potyrių. Geriau pasinaudokime mielo mūsų įnamio, kaip tik šiuo metu fotelyje besiraivančio, buvimu ir pasistenkime pamiršti dabarties filosofų išvedžiojimus, įrodinėjančius, jog jokios žmogiškosios prigimties nėra. Gal ir sunku ginti jos buvimą srūvant nieko nepaisančiai permainų upei, tačiau greta tos, kuri dabar štai žiovauja rodydama rausvą liežuvėlį, man, žvelgiančiam į tai su simpatija, dėl tos žmogiškosios prigimties manyje abejonių nekyla. Juolab pabrėžkime, visai ne tas pats, egzistuoja žmogiškoji prigimtis ar ne. Tik jei egzistuoja, galima pamėginti nustatyti, kas mūsų įstatymuose ir institucijose jai pasitarnauja, o kas kenkia, nes jai prieštarauja. Taigi nuo kačių iki rimtos filosofinės problemos. Ir nors jos apie tai nė nenumano, laikykime tai jų nuopelnu.
Tai, ką pasakysiu, supras kiekvienas, kažką panašaus išgyvenęs, pavyzdžiui, ištikus istorinei sumaiščiai, kai žmonių bendruomenės gyvenimas ūmai atskleidžia savo netikėtus bruožus. Beje, turint omenyje, jog šiame šimtmetyje vyko daug tokių sumaiščių, tą patyrė daugelis mūsų.
Būna taip, jog vaikštome, spoksome, esame kamuojami užuojautos arba siuto ir staiga sumetame, kad visa ši tikrovė yra anapus žodžių. Tai reiškia, kad nieko apie ją nerasime laikraščių, knygų puslapiuose, žiniose, jos nėra poezijoje, prozoje ar ekrano kadruose. Nuo paprastos realybės, kuri pažini įprastai, atlipo kita, autonomiška, užsklęsta kalboje, į pirmąją nepanaši. Suglumę klausiame savęs, ar tai sapnas? Fata morgana? Kalbos ženklų audinys suvysto mus lyg kokoną ir paaiškėja, jog jis užtektinai stiprus, kad apniktų abejonės mūsų jutimų tikrumu.
Toks išgyvenimas nuteikia nepasitikėti literatūra. Jis taip pat skatina reikalauti iš jos realizmo, kuris dažniausiai baigiasi pseudorealizmu, ir tiesos sakymo, kurio niekas nepakeltų. Devynioliktame amžiuje apie romaną šnekėta, kad jis privalo būti "vieškelyje rodomu veidrodžiu", tačiau "realistiniai" romanai sveiki melavo, pašalindami iš akiračio nepageidaujamas arba užgintas temas. Pruso Lėlėje nė per nago juodymą nesimato tuometinės tikrosios Varšuvos, nors jaunoji skaitytojų karta to net neįtaria. Tikrasis devyniolikto šimtmečio kapitalistinis Londonas į romanus taip pat nepateko, išskyrus nebent kelis Dickenso knygos puslapius, o koks iš tikrųjų buvo svetimšalio akimis regėtas tasai vargo ir prostitucijos Babilonas, sužinome pavartę Dostojevskio Žiemos užrašus apie vasaros įspūdžius.
Dvidešimtas amžius atnešė politinės valdžios valios pagimdytą fikciją, tam tikrą "vaizdeliais iš gyvenimo" išmargintą širmą, pridengiančią tai, kas už jos. Tai pakrikštyta socialistiniu realizmu. Tačiau valdžios nurodymai ir draudimai yra tik viena iš skirstymo į tai, kas patirta, ir į tai, kas aprašyta, priežasčių. Kalbos audinys kaskart atlimpa nuo tikrovės ir mūsų pastangos juodu sulipdyti dažniausiai būna bevaisės, norsjaučiame tai - absoliučiai būtinos.
Tabu, arba "nevalia", buvo Polinezijos salų feodalinės santvarkos pagrindas. Jo esmė - tam tikrų asmenų (pavyzdžiui, vadų ir dvasininkų), taip pat ir tam tikrų vietų ir daiktų pripažinimas neliečiamais. Daktaro Freudo ir jo pasekėjų dėka Įjunkome žodį "tabu" sieti su seksu, tuo tarpu salų gyventojams nė į galvą neateidavo, jog kai kurios kūno funkcijos gali būti draudžiamos. Susidūrus su baltojo žmogaus civilizacija, Havajuose tai tapo svarbiu faktu. Jaunas britų jūreivis Thomas Manby, atvykęs į Havajus 1791 metais, rašo (apsilaižydamas) apie būrį merginų jų laive - jos atplaukdavo ten luotais arba plaukte ir užtrukdavo keletą dienų. Į Honolulu atkakus protestantų misionieriams, šie tą paprotį ypač smerkė, kildavo net konfliktų, nes kapitonai savo įguloms reikalavo pramogų.
Per porą dešimtmečių tabu, už kurio sulaužymą bausdavo mirtimi, ilgainiui Havajuose išnyko ir tai buvo tolygu tos civilizacijos pabaigai. Protestantų misionieriai (siaubingi) už tiko visiškai degradavusią visuomenę, nebežinančią, kaip gyventi. Jie įskiepijo nuodėmės sąvoką, o ši apėmė ne tik seksą, bet ir šokius, pasilinksminimus, ir visa tai žadėjo Pragaro bausmę.
Mūsų civilizacijos istorija - tai kintančių tabu istorija. Mūsų amžiaus utopijos, kaip antai sovietų valstybė, juos naudojo savisaugai, o laipsniškas draudimų krikimas žadėjo, kad pasikartos tai, kas atsitiko havajiečių feodalizmui.
Visokių barjerų laužymas "viską sau leidžiančioje visuomenėje" dažniausiai susijęs su seksu, neapsieina be komiško lazdos perlenkimo: ką čia dar drastiškesnio sumanius ir pardavus. Regis, jau laisvė visiška, todėl daugybė tabu kitose sferose iki mūsų sąmonės ir nebeprasimuša.
Didžiuojuosi tuo, jog žinau, kokių tabu privalau laikytis man lemtoje vietoje ir laike. Geriau jau, manau, žinoti nei paklusti papročiui nesąmoningai. Kartais man knieti išbandyti, ar ir daugiau leidžiama, tačiau šį įgeidėlį dėl įvairių priežasčių sutramdau. Neišsitarsiu, kokie tai tabu, nes pernelyg apsinuoginčiau. Kitu, jau ne mano gyvenimo laiku, tą padarys kiti.
Sniego baltumo tarpkrūtis švyti;
Ten, kur lizdelis meilės jaudulingos;
Krūtų kraštelis iš viršaus matyti,
Didžiumą dengia skraistė pavydinga;
Nors pavyko jai viską uždangstyti,
Per audeklą prasiskverbia mintis godinga;
Jai negana juk išorės grožybių,
Ji įnirtingai braunas prie visų slaptybių.
Iš kur tai? Kas parašė? Piotras Kochanowskis lenkiškame Torquato Tas'so Gotfrido, arba Išvaduotos ios Jeruzalės vertime. Epochą galima pažinti pagal oktavos naudojimą, taip pat pagal kirtį prieš ritminę pauzę penktoje eilutėje, kurią reiktų skaityti taip:
Nors pavykojai / viską uždangstyti
Kas atsi tiktų poezijai, kalbai ir apskritai žmonijai, jeigu vieną gražią dieną Erotas imtų mus ir apleistų? Jam palankus civilizacijos dirbtinumas, juk šio esmė p e r s i r e n g i n ė j i m a i. Kuo labiau pridengtas kūnas, tuo didesnės jo menamos pagundos. Dar nežinia, ar natūralumas Erotui padeda: nudistų stovykloje meilė, matyt, būtų mažiau jaudulinga" ir rečiau rimuotųsi su "pavydinga" bei "godinga".
Šis aštuoneilis siejasi su mūsų vadinamąja psichofizine konstitucija. Tačiau visai kitokio sudėjimo būtybei iš kitos planetos neabejotinai kiltų sunkumų mėginant suprasti, ką tuo poetas norėjo pasakyti ir kodėl būtent šios kūno dalys traukia jo dėmesį. Tas pats galėtų atsitikti, jei kokį rytą žmonija prabustų ir staiga - nieko, jokio susidomėjimo "tais dalykėliais". Kadangi įvairaus plauko teroristiniai kėslai vis labiau skverbiasi į gyvenimą ir knygas, nėra jokių garantijų, jog nebus panaudota cheminė priemonė arba spinduliai, po kurių į "tarpkrūčio sniego baltumą" bus žvelgiama nieko nesuprantančiomis avino akimis. Gal verta būtų parašyti knygą apie staiga Eroto netekusią civilizaciją. Juk taip galėtų nutikti kokiai nors šaliai, kurią priešai suniokojo panašiu ginklu, o paskui laukė, kol jos gyventojai, netekę palikuonių, išmirs. Tokį ginklą dar galėtų panaudoti ir koks nors žmonių giminės priešas, trokštantis visiškai nušluoti ją nuo žemės paviršiaus. Arba eksperimentatorius, kokiems penkeriems metams pasmerkęs žmoniją gyvenimui be Eroto, vien tik iš smalsumo, kad pamatytų, kaip ji elgsis. Vaizduotė čia pažeria nemažai sumanymų, tačiau palikime juos tiems, kurie panorės imtis šios temos.
Senovės Graikijos dievai buvo kaprizingi. Nuo jų priklausė žmonių likimai, gi žmonėms ne taip lengva buvo nuspėti, kas dievus gali nuteikti palankiai, kas - užrūstinti. Vėliau šie kartais žeme vaikščioję dangaus gyventojai išnyko kaip ir kalnų versmių nimfos, senų medžių driadės ir jūrų sirenos. Kas būtų galėjęs tikėtis jų sugrįžimo po daugelio tremties šimtmečių. O juk sugrįžo, bent jau sprendžiant iš pasirodžiusios žymaus kosmologo Sebastiano Kuo knygos.
Patyrę, kad Visatos Kūrėjo autoritetas gerokai pašlijo jau aštuonioliktame amžiuje, kai jam buvo maloningai suteiktas Didžiojo laikrodininko titulas - to, kuris vieną kartą prisukęs mechanizmą toliau jau nebesikiša į jo veikimą; patyrę, jog siaubingos žmonių kančios per karus ir žudynes vėlesniais amžiais Apvaizdos įsikišimądarė dar menkiau įtikėtiną; patyrę pagaliau, kad tiksliųjų mokslų lavinamas protas tiesos sąvoką siejo su empiriniais įrodymais, - kosmologai, ieškodami atsakymo, kaip atsirado Visata, uoliai vengia idėjų, keliančių įtarimą, jog jos pasisemtos iš religijos. Vis dėlto kai kurie iš jų stebėdamiesi, kokie matematiškai tikslūs dėsniai valdo materiją iškart po Didžiojo sprogimo, nėra visiškai tikri, ar nevertėtų pripažinti, jog egzistuoja galingesni protai, veikiantys mums nesuprantamu būdu, gal net paprasčiausiai žaidžiantys. Vienas šių kosmologų profesorius Sebastianas Kuo išsakė prielaidą, kad mūsų Visata tėra kvantine mechanika ar net simuliacija paremtas jų eksperimentas.
Sebastiano Kuo knyga, kuri, kaip pripažįsta pats autorius, yra ties science fiction žanro riba, vis dėlto pirmiausia domisi mūsų žemiškuoju gyvenimu ir tyrinėja gana mįslingą atsitiktinumų bei aplinkybių sutapimo vaidmenį jame. Mums atrodo, jog visame kame slypi kažkokia logika, kurią, žiūrėk, jau tuoj nutversime, tačiau ši mums akimirksniu išsprūsta ir vėl liekame pasmerkti nežinojimui, kad neilgai trukus dar kartą mėgintume bergždžiai ieškoti paaiškinimo. Kodėl nepabandžius įsivaizduoti, - klausia Kuo, - dviejų mums nepasiekiamo intelekto komandų, kurios tarpusavyje rungiasi arba žaidžia šachmatais, naudodamosi mumis tarsi kompiuterio simboliais? Iš to randasi mūsų likimų vingiai, susitikimai, kuriuos sunku būtų pavadinti atsitiktiniais, nelaimės, mus užpuolančios, kai mažiausiai to tikimės, laimėjimai, kurių reikšmingumas šiek tiek ironiškas. Iš ten pat, ko gero, ir tie logikos blyksniai kiekvieno mūsų istorijoje, tokie, jog kartais esame linkę tikėti Fatumu, bet podraug dalykai, prieštaraujantys bet kokioms taisyklėms, nes, matyt, į žaidimą bus įsijungus kita ranka. Senovės graikų pasakojimai apie dievų pasitarimus, apie jų meiles ir neapykantas, nulemdavusias mirtingųjų kelius, buvo išmintingi, nes rodė juos intuityviai jaučiant disproporciją tarp mūsų valios ir kažkokių aukštesnių, mūsų prašymams ir aimanoms abejingų išskaičiavimų.
Jėzuitas nešiojo tokius storus akinius, jog negalėjau iš jo akių atspėti, kiek jo žodžiuose yra tikro susirūpinimo, o kiek - poleminio įkarščio.
"Iš tikrųjų, daugelyje šalių išpažinties institucija nyksta, - tvirtino jis. - Parapijoje, kur per visas mišias bažnyčioje būna sausakimša tikinčiųjų, išpažinties eina penki-dešimt žmonių per mėnesį. O tie išpažįstantys reikalauja iš mūsų kvalifikacijų, kurių bent jau aš stokoju. Galų gale juk nesu psichiatras.
Kartą pas mane atėjo vyriškis, tam kad prisipažintų padaręs didžiausią, jo žodžiais tariant, savo gyvenimo nusikaltimą. Jis nugalavo paukštį. Mažą paukštelį, įskridusį pro atvirą langą. Vyras nieko neišmanė apie paukščius. Draugai, kuriems jis šį apibūdino, tvirtino, kad tai tikriausiai būta miniatiūrinio didžiasnapio, tačiau ne europinio, todėl, matyt, kažkieno laikyto narvelyje. Galbūt afrikietiškas žvirblis ar kažkas panašaus. Vyras nupirko narvelį ir pabėrė paukščiui įvairių grūdų, bet šis nenorėjo lesti ir atrodė, kad nugaiš iš alkio.
"Tuomet skatinamas kuo geriausių norų, - pasakojo vyras, - mėginau jį pražiodyti ir įdėti truputį mirkytos duonos, tačiau jis spyriojosi ir tarsi suvirpėjo mano delne. Pamėginau dar kartą, bet kai jėga atvėriau jo snapą, jis pasipurtė, suplakė sparnais ir nugaišo. Tada supratau, jog iš išgąsčio jis gavo širdies smūgį."
Kunigas jo pasiteiravo, kodėl manąs, jog tai toks didelis nusikaltimas. Išgirdo, kad išpažįstančiajam šis nutikimas įgijo simbolinę prasmę. Vyras papasakojo, kaip tapo atsakingas už žmogiškosios būtybės mirtį. Moters, su kuria gyveno ir su kuria, pats to nejausdamas, elgėsi tironiškai, nors ir geriausių ketinimų vedinas. Nesugebėjo suvokti, kad kas nors gali mąstyti kitaip nei jis ir kitaip vertinti įvairius reiškinius ir žmones. Jos labui įrodinėdavo, kad yra neteisi ir kad privalo elgtis kitaip. Ją tas blogai veikė, priekaištus ji išgyvendavo kaip žeminančius asmeninius užsipuolimus. Toks, nors ir neįsisąmonintas, brutalumas ištuokų terminijoje vadinamas "mentaliniu žiaurumu", - tvirtino išpažįstantysis. Jųdviejų ryšys baigėsi skyrybomis, o netrukus ir moters mirtimi, kaip įtariama, savižudiška.
Pro akinius sublizgo mįslingas žvilgsnis. "Susigalvoja pasakėlę ir paskui ja nešini ateina prie klausyklos, - kalbėjo toliau. - Aišku viena - tas žmogus jautė kaltę. Tačiau šio jausmo apsėstas absoliučiai liguistai suplakė faktus ir įsikalbėjo praeities situacijas, kurių gal net išvis nebuvo. Atrodo, kad klausomės svaičiojimų: tokių, kuriose nuodėmės būna išdidintos, arba tokių, kurios išsakomos tam, kad paslėptų tikrąsias savo nuo dėmes. "
Pamėginkite tatai įsivaizduoti ir įsitikinsite, kaip nelengva. Savo dvasia nukeliaukite į niekada žmogaus neregėtą girią, pavyzdžiui, į taigą prie Amūro. Nusižiūrėję ten tigrų šeimyną, vaizduotėje medžiokite kartu su jais ir žaiskite. Regis, tigrų šeimyninis gyvenimas yra pavyzdinis: ne taip kaip kačių, kur katinas - amžinas kavalierius. O kad mums nekliudytų mintys apie tokią žemę, kokią pažįstame, tegu tie tigrai gyvena prieš tūkstančius metų, kai žmonių dar buvo mažai ir niekas negalėjo trikdyti natūralios pirmykščio miško įvykių tėkmės. Bet ūmai mūsų vaizduotei ima stigti konkretumo, tarsi dėl to, kad tų žvėrių niekas nemato, kad jie nebe atsispindi niekieno sąmonėje, jie praranda egzistavimo prasmę. Prasmę, žinoma, galima būtų įpūsti, tačiau tuomet tektų sugalvoti kokią nors sužmogintą pasakėlę, kaip tai yra daręs Kiplingas.
Tigriukai auga, mokosi medžioti, kuria savo šeimas, senieji tigrai gaišta arba žūva, - nesugebame įsivaizduoti kaip, - ir tai kartojasi nesuvokiamą daugybę kartų, nesuvokiamą daugybę kartų krenta sudraskyti pietums elniai, ir visa tai vyksta nei praeities, nei ateities nepažįstančiame d a b a r. Tiktai mes įvedame skaičius prieš šimtą tūkstančių, prieš milijoną metų - ir pasijuntame nejaukiai, tardami sau: kaipgi čia dabar, juk neįmanoma, kad tokia laiko bedugnė ir jokio liudininko. Nors demiurgas būtų šen bei ten pasivaikštinėjęs, - antraip kaip jis iškęstų savo paties sukurtą nekintamą, nesąmoningą, jokios prasmės neturinčią vadinamąją gamtos tvarką?
Net patys įnirtingiausi gamtos gynėjai apie tą kraštovaizdį nebūtų galėję pasakyti nieko gero. Nors dangus beveik visuomet žydras, tačiau žemė - iš deginta saulės, pilka, su retais taipogi pilkos sausringų kraštų augmenijos kupstais, nuogi kalnai, šen bei ten įtrūkę, tarsi perpjauti didžiuliu peiliu ir žaizdas užpildę sausu moliu, uolų griuvėsiai ir dulkės, debesys dulkių vos dvelktelėjus vėjeliui. Toks tas kraštovaizdis buvo kadaise. Dabar jis tik retsykiais primena save lyg sustingusioje lavoje kyšanti dinozauro kupra. Elgdamasis tarsi atvykėlis iš kitos planetos, žmogus čia įkūrė savo atskirą valstybę. Daugiajuostės betoninės magistralės susitinka, kryžiuojasi, nardo vienos virš kitų. Tarp jų viražų - oro uostai, stovėjimo aikštelės, baltos architektūrinės fantazijos, intensyvi sodų ir parkų žaluma. Visa tai - miestas, vienas miestas šalia kito, atskirti nedidelių intarpų, kuriuose regi nepanaudotos žemės likučius, nederlingas kalveles ir daubas. Miesto namai atviri šviesai savo stiklinėmis sienomis, kurios prasiveria ties slenksčiais į vidinį kiemą su plaukimo baseinu. Parduotuvių ir ištaigingų viešbučių kvartaluose apstu šiuolaikinio meno galerijų, tarsi to meno lengvumas ir spalvų aštrumas ypač atitiktų miestelėnų skonį.
Neapsigaudinėkime, kad pirmykštis kraštovaizdis galėjo likti nepaliestas. Tačiau buvo ir kitas kelias. Užuot jį užvaldęs, žmogus galėjo likti nuo jo priklausomas, kaip kad klajoklių ar kokios kitos tautos, ne siekiančios kasdienių patogumų. Nebūtų nutiesti akvedukai, o vanduo būtų semiamas iš šen bei ten iškastų šulinių. Vietoje virš žemės išsiraizgiusių kelių vingiuotų išmušti žvyrkeliai. Kai kur būtų nesėkmingai mėginama išauginti ką nors dirvoje ariant žemę arba pereiti prie gyvulininkystės. Nebaigtų statyti namų griuvėsiai, surūdijęs sugedusių mašinų geležynas, yrančios tvoros čia būtų įprastas vaizdas. Namai stovėtų tiesiog ant dulkėto grunto, aplink nė menkiausio žolyno, nė gėlyno ar medžio paūksmės. Nenusižengtume tiesai tvirtindami, kad buvusios dykumos vietoje tame krašte viešpatautų dykviečių atgrasumas.
Štai įspėjimas jums, gamtos mylėtojai ir gynėjai, vienas kurių esu ir aš. Ką rinksimės žinodami, kad pirmykštis kraštovaizdis jau prarastas?
Kardinolui Giannini patiko tasai nenaudėlis, su kuriuo susipažino šiam dar vilkint sutaną ir dirbant kardinolo Aquavivos sekretoriumi. Vėliau jis mielai domėjosi buvusio savo globotinio, nūnai save titulavusio slaptųjų mokslų magistru, tarptautine karjera. Giulio Romano frizais išpuoštoje savo bibliotekoje kardinolas atsidėjęs rašė teologinį veikalą, už kurio žodžių slėpėsi tai, kas nepasakyta, o tai, kas nepasakyta, kilo iš jo apmąstymų apie žmonių, tokių kaip Casanova, gyvenimus.
Jaunystėje Giannini buvo teatro gerbėjas, kartu - gerbėjas nuo teatro neatsiejamų grimo kambarių, kvepiančių pudra bei raudoniu, su įvairiaspalvių perukų ir kaukių eilėmis ant sienų ir veidrodžiais, kuriuose plaikstosi žvakių liepsnos.
Klajojančio teatro aktorės sūnus Casanova trupėse visada buvo laikomas saviškiu ir savo gyvenimą akivaizdžiai pavertė į commedia dell'arte, pilną arlekinadų, stebuklingų užkeikimų, taro kortų ir gydomųjų eliksyrų. Tad kokiai gi tvarkai jis priklausė? - klausdavo savęs kardinolas, kuriam pasaulis neabejotinai buvo padalytas į dvi tvarkas. Viena, be perstojo žmogaus minties kuriama, regėjos tartum pakylėta keletą centimetrų virš žemės; apie ją bylojo Akviniečio veikalų tomai bibliotekos lentynose, Bramante projektuotų šventyklų kupolai, Bernini kolonada, Michelangelo ir Rafaelio tapyba, taip pat ir žemdirbio, kareivio, pirklio bei diplomato triūsas. Tačiau daugeliui tatai buvo tik regimybių tvarka, nes vyrai ir moterys karštai atsiduodavo kam kitam. Jie gyveno šalyje, kur žvilgsniai, neva atsitiktiniai rankos prisilietimai, kaktomušos prasilenkiant koridoriuje šį tą reiškia - vis tą patį. Tame slaptų kvietimų ir signalų žaidime pirmavo moterys, kurios, kaip teisingai kartodavo Gozzi, nuo dvylikos metų galvoja tik apie viena. Casanova sugebėdavo skaityti ženklus ir jo vienasmenė greitosios meilės pagalbos įmonė veikėbe sutrikimų, nepriklausomai nuo to, kas pasitaikydavo: panelės, ištekėjusios ar našlės. Ir nebūtų teisinga vadinti jį suvedžiotoju, nes lyg plaukikas jis leidosi nešamas bangos.
Toje kitoje tvarkoje maža lėmė sąžinės graužimas ar nuodėmės samprata, ar Pragaro baimė, ten protas buvo lavinamas klastos, intrigų, apsimetinėjimų, visuomet siekiant to paties, tad nesukliudydavo nei pavydaus vyro užrakinamos durys, nei langų grotos mergaičių kambarėlyje, ką ten - netgi uždarymas bokštan, kurin nevesdavo jokie laiptai. Kardinolą linksmino, kaip lengvai Casanovai sekėsi jo amatas, ir mintimis grįždamas į savo jaunystę kardinolas veik jam pavydėjo. Juk ir jam buvo pažįstamas tas naktų ir dienų liūliavimas, kada ištirpstame nepaliaujamai kartodami meilės pažadus. Kardinolas viso to anuomet išsižadėjo ir štai dabar, jau senas, pluša prie knygų, uždavinėdamas sau klausimus.
Kas toji tvarka, kuriai jis tarnavo vedžiodamas popieriuje plunksna? Persirengus burtininko ar karaliaus apsiaustu, po peruku paslėpus tikrąją savo plaukų spalvą ir apsimetus kuo kitu, viskas pavirsta į teatrą, kuriame ta jo tvarka buvo didelis vaidinimas, susidedantis iš kaskart naujų scenų. Tetrūksta tik akimirkos, kad nusileistų uždanga ir aktoriūkščiai imtų grūstis grimo kambariuose, nusimesdami suknias, raiščius ir pantalonus, valydamiesi grimą nuo veido ir skubėdami į taverną. Nes žinoma buvo tik tiek, jog vaidmenys jau paskirstyti, tačiau nebuvo lengva atspėti, kad už jų slėpėsi antrajai tvarkai priklausantys padarai - nepastovūs, mirtingi, zujantys, bėgantys nuo pavojaus arba besivaikantys malonumų. Jei Casanova būtų buvęs tik pasileidėlis ir apgavikas, nebūtų iš kur atsirasti rimtiems apmąstymams. Tačiau jis atskleidė turįs tokį azarto ir nuotykių pomėgį, kad jo sudarinėjami horoskopai, dūriai špaga dvikovoje, šuoliai iš didelių aukščių į jūrą sprunkant iš tvirtovės ir net kortuotojo naktys, šalia vis augant krūvai auksinių talerių, su kaupu tenkino visus teatrališkumo reikalavimus. Jo gyvenimas, pakibęs tarp meilės medžioklių ir žavesio jam teikiančių fantazijų, primindavo kardinolui kūnišką aistrą, glūdinčią visuose žmogaus proto ir rankų kūriniuose; tasai gyvenimas neleisdavo pernelyg nutolti į abstrakcijos aukštumas. Kardinolas rašė, ir silogizmai rikiavosi po jo plunksna, o išpuikusiam nuo savo galios protui jis brūkšteldavo: "sed contra".
Baronas K. ramiai ir patogiai leido dienas savo rūmuose. Po žmonos mirties jis gyveno tik su ištikimu savo tarnu Grzegorzu, tačiau nevengė lankytis pas kaimynus ir bent jau keistuoliu nebuvo laikomas.
Jis daug skaitė ir daug galvojo, o juo daugiau galvojo, juo labiau susimąstydavo, kad tiek daug dalykų jį stebina, kur kas daugiau nei jaunystėje. Tarkime, kad ir jo besikeičianti vieta tarp žmonių. Pradėję gyventi esame užsiėmę savimi, mus supa veidai, egzistuojantys kitaip nei mes, aišku, silpniau, o paskui palengva patiriame, kad vaidmenys jau išdalyti ir kad būsime priversti juos suvaidinti. Jis nesitikėjo, kad kažkur netoliese jam parengtas senio vaidmuo ir kad jis kada nors tiesiog juo taps - susikūprinusiu, besiramsčiuojančiu lazdele seniu.
Mintys apie artėjantį finalą jam atnešdavo palengvėjimą lyg lenktynininkui, kuris galėjo būti diskvalifikuotas, bet dabar jau žino, jog nubėgs iki finišo. Jis šypsojosi ir kartu vaizdavosi savąją sąmonę lyg storą durpių ar velėnos kilimą, kurį galima šiek tiek atvynioti ir tuomet apačioje atsiskleistų praėjęs gyvenimas. Tačiau saugiau buvo tuo kilimu vaikščioti ir kuo rečiau kišti nosį po juo. Jei imdavo prisiminti, klausdavo savęs: "Kaip galėjau? Kaip galėjau būti toks nevisprotis?" Nevisprotyste jis vadino savo bjaurius poelgius, kurių gėdijosi. Jam galvoje netilpo, kaip galėjo tiek daug kentėti ir ypač - išgyventi tokias pavydo kančias. O dar ta dvikova.
Tais laikais dvikovos institucija pamažu jau silpo, kitaip tariant, šis ritualas ėmė atrodyti truputį juokingas. Tačiau baronas K. taip neapkentė savo varžovo, laimės kūdikio Bazilio, kad ne tik sukėlė skandalą, bet ir nepaisydamas sekundantų įkalbinėjimų atsisakė švelninti sąlygas. Pasirinkti pistoletai ir nuotolis paliko mažai vilčių išvengti kruvinos baigties. Ką jis jautė ir apie ką galvojo tą naktį prieš dvikovą, jau nebeatkursime. Jeigu tąsyk būtų susimąstęs, gal būtų pabūgęs, nes išties - kokia gi prasmė leistis nušaunamam dėl moters? Vis dėlto nepaneigiamas faktas, kad jis stojo priešais priešininko vamzdį ir pakėlė savąjį pistoletą ketindamas pataikyti anam į širdį. Nuaidėjo du šūviai, bet niekas nepasikeitė: toliau čiulbėjo paukščiai medžiuose aplink laukymę, raudonai patekėjusi saulė pamažu įsiplieskė, o priešais stovėjo tas anas, irgi leidžiantis žemyn pistoletą.
Laikui bėgant, baronas K. anuometinę dvikovą ėmė laikyti pagrindiniu savo gyvenimo įvykiu. Jo jaunystės paikiojimuose egzistavo bent jau šis išlaikytasis narsumo egzaminas. Be to, kaip jam buvo žinoma, iki šiol tebegyvavo ir Bazilis - sulaukęs tokio pat garbaus amžiaus kaip ir jis. Jei būtų į jį pataikęs, pasigestų įvairių andainykščio gyvenimo scenų, kurias jis mėgino įsivaizduoti pasidygėdamas, tai yra išsaugojęs seno pykčio likučius. Nors jei būtų nušovęs, nesigailėtų ir to poelgio į savo klaidų sąrašą neįrašytų.
Kaip minėjome, niekas nelaikė barono K. ekscentriku. Vienintelė jo keistenybė - vieši pasisakymai ginant pasenusią dvikovos instituciją; nors, jo teigimu, niekam nevalia atimti kito gyvybės, yra viena išimtis - kai pats esi pasirengęs užmokėti savąja, ir kaip tik šis visuomenės paprotys suteikiąs tam progos.
Tą istorijėlę būtų buvę įmanoma sudėlioti kitaip, klasikinio skonio dėlei ne atsisakant įvardyti barono K. darbelių, slėgusių jį senatvėje. Gal tarp jų būtų atsidūręs sukčiavimas rengiant diplominį projektą Politechnikos institute, nebylus pritarimas nusikaltimui, apie kurį niekas, išskyrus artimiausius šeimos narius, neturėjo teisės žinoti, varžovo pašalinimas siekiant karjeros rūmuose, pasinaudojus nešlovę užtraukiančiomis paskalomis, arba kieno nors sužlugdymas vien dėl gryno keršto. Tačiau norint atskleisti tokius įvykius prireiktų viso arsenalo psichologinių tyrimų, kurie, kaip žinoma, niekad nesibaigia, nes už vienų priežasčių slypi kitos, gilesnės, priežastys, o už šių - dar gilesnės ir taip toliau. Galimas daiktas, jog tyrimams krutant į priekį galiausiai išvystume sadisto portretą, ypač jei tam pagrįsti primintume barono K. medžiotojišką aistrą ir elnių galvas, kuriomis išpuošti jo rūmai. Vis dėlto šis apibūdinimas būtų toks pat klaidingas kaip ir kiti, taigi verčiau susilaikyti.
Miestelyje, kuriame jie jau daugelį metų gyveno, veikė fabrikas, aprūpindavęs gyventojus darbu. Gedrus ir Gedra, atidirbę jame savo, pra si gyveno mažą namuką bei kuklią socialinio draudimo pensiją. Jų šeima buvo darni, nors ir bevaikė. Juos mėgo kaimynai, su kuriais dalydavosi savo džiaugsmais ir rūpesčiais: kasmetiniu gatvių ir namų iliuminavimu per Kalėdas, potvynio grėsme kažkuriais metais, kai plačiai išsilieję vandenys beveik pasiekė miesto namus, vis tokiu pat aimanavimu dėl didelių mokesčių, žiniomis apie vestuves ir laidotuves.
Tačiau buvo kai kas, kuo jie skyrėsi nuo kitų miestelėnų. Likę vieni, jie bendraudavo kalba, kurios niekas daugiau miestelyje, išskyrus juos pačius, nesuprato. Jie emigravo iš tolimos, mažos šalies, kurią paliko būdami dar beveik vaikai ir kurios kraštovaizdžiai, regis, išliko gyvi jų atmintyje, grįždami su kiekvienu jų kalba ištartu žodžiu. Vienintelis laiškininkas, kuris, beje, gyveno toje pačioje gatvėje, žinojo apie jų kitoniškumą, nes nuolat atnešdavo jiems laiškų, laikraščių ir knygų, kurių pavadinimų nebūdavo įmanoma ištarti.
Sumanymas gimė jo galvoje, o gal jos; kad ir kaip ten būtų, abu pripažino, jog jis - puikus. Jie jau rengėsi pensijon, todėl visą savo laiką galėjo skirti užduočiai, kurioje pildėsi, kaip kad abu sutardami sakydavo, didžiausioji jų gyvenimo meilė. Jie nusprendė, nei daugiau, nei mažiau, sudaryti žodyną, tokį, kuriame gimtoji jų kalba atskleistų visą savo grožį ir galią. Užuot paisę argumentų, kad žodynų jau esama, jie tebepuoselėjo unikalų savo metodą, kurio esmė žodžių skirstymas į grupes pagal šaknų giminingumą. Jau iš pat pradžių, vos tik griebęsi darbo suvokė, kokio milžiniško sumanymo imtasi, tad klausdavo savęs, ar tam užteks likusių gyvenimo metų. Atidėjo į šalį visus kitus užsiėmimus, net liovėsi auginę triušius ir nuo anksčiausio ryto sėsdavo prie savo veikalo .
Iš lėto, metai po metų, jie stūmėsi į priekį ir niekada dar nesijautė tokie artimi ir laimingi. Mylėjo ne tik žodžius, bet ir intonacijas, kurias atsivežė iš gimtojo kaimo, kaip ir išsaugotus kalboje žemės darbus, įnagius, metų laikus, o kadangi visa tai buvo brangu jiems abiem, jų sutarimas kasdien vis stiprėjo.
Po šešerių metų žodynas buvo baigtas, tačiau milžiniška jo apimtis iš anksto žadėjo, kad surasti leidėją bus neįmanoma. Tuomet jiedu nusprendė įkurti nuosavą leidyklą "Gedrus ir Gedra", perrašyti viską iš naujo kompiuteriu, padauginti ir įrišti. Emigracinėje spaudoje jie taip pat paskelbė prenumeratą, kuri, būna gi stebuklų, susilaukė paklausos, pakankamos, kad padengtų tokio masyvaus, iš pažiūros storesnio net už jo ilgį ir plotį tomo gamybos išlaidas.
Šį kūrinį vertinę specialistai labiau, tiesą sakant, pagerbė įdėtą darbą, nei jo autorių įnašą į filologiją, nes pasirinktasis namudinis metodas lėmė daug silpnų vietų. Tačiau net nepalankiausiai nusiteikusieji pripažįsta, jog nė vienas tos pasaulyje mažai žinomos kalbos mylėtojas nuo šiol negalės apeiti monumento, kurį jos garbei pastatė senų žmonių pora.
Mokykliniais metais Viktoras buvo laikomas labiau vykusiu už savo klasės draugus, nes turėjo vadinamųjų "rimtų pomėgių". Stengėsi skaityti sunkias knygas, nors jų pavadinimais nesigirdavo nuogąstaudamas, jog gali būti išjuoktas, todėl toms lektūroms prisiversdavo siekdamas padaryti įspūdį sau pačiam. Prieš pat abitūros egzaminus nusipirko net Spinozos Etiką, tačiau nieko nesupratęs po poros puslapių paliko ją ramybėje.
Universitete pasirinko studijų kryptį, kuri, jo manymu, teikė daugiausia solidumo tokiai išskirtinei asmenybei kaip jis. Paklaustas apie specialybę atsainiai ištardavo jos pavadinimą, ir savijauta iškart smarkiai pagerėdavo.
Nesudvejosime, Viktoras tikrai buvo snobas, o kas gi tasai snobizmas, jei ne savo ūgio padidinimas vienokiu ar kitokiu būdu? Vieni giriasi protėviais, kiti - turtais, tuo tarpu Viktoras matė save vilkintį intelektualo togą ir žengė ant imituojamų žinių kojūkų.
Vis dėlto, kad ir kokia būtų buvus jo nuomonė apie save, negalima nepripažinti jo darbštumo. Jis stropiai kibo į sunkias knygas, o aptikęs nežinomą žodį rausdavosi žodynuose. Ilgainiui atidžiai skaitomų veikalų turinys atsiskleisdavo, jo kompetencija augo, juolab kad universiteto programos reikalavimai rodė, kokiems dalykams naudingiausia skirti laiką. Dar verta pridurti, jog neslepiamą dėmesį savo paties asmeniui, ne itin, beje, palankiai vertintą aplinkinių, jis aiškindavo nuoširdžiu stebėjimusi neabejotinai guviu savo protu.
Vienas neišvengiamas atradimas, kurį jis padarė studijuodamas, turėjo įtakos karjerai. Taigi pastebėjo, kad tarp to, ką r e i k i a žinoti, ir tarp to, ką g a l i m a žinoti, žiojėja praraja. Teorijų, hipotezių, srovių, pavardžių, veikalų buvo tokia kvapą gniaužianti gausybė, jog tik viršžmogiškas protas butų pajėgęs tai aprėpti. Paslaptį žinojusieji laikėsi nebylaus susitarimo: pavardės, kuriomis manipuliuodavo, dar nereiškė, kad tų autorių veikalus jie bus skaitę; jos tik liudijo juos įvaldžius profesinę kalbą, įgalinančią judėti toje gausybėje lyg žmogui, kuris pereina per upę šokinėdamas nuo lyties ant lyties. Nuo tada Viktoras visą savo energiją skyrė ne beribiam žinių kaupimui, o tinkamos kalbos įvaldymui, ir tuomet jis ėmė vis sparčiau kilti.
Gerą reputaciją docentas Viktoras įgijo pirmiausia savo fakultete, vėliau ji pasklido plačiau. Tapęs profesoriumi, jis pelnydavo šlovę savo mokymo įstaigai daugybėje tarptautinių seminarų ir suvažiavimų.
Kai jis žuvo lėktuvo katastrofoje, du jo mokyklos draugai, dalyvaudami didelio žmogaus laidotuvėse, tyliai klausė savęs, o vėliau, susidauždami stikliukais, prisipažino jau garsiai: ar tam, kad taptum dideliu žmogumi, jau nuo vaikystės būtina nusisukti nuo žmonių? Niekinti juos? Paaukoti viską, net moralę, vieninteliam tikslui? o tikslas? Ar jis, kaip kartojo anie kalbėtojai laidotuvėse, - nesavanaudiška meilė žinioms? Ir ką gi tai turėtų reikšti?
Vienas vyras, vardu Paulius, niekuomet neklausdavo savęs, ką reiškia, kad vaikystėje buvo pakrikštytas ir kad grafoje "tikėjimas" įrašo: "Romos katalikas". Kol patyręs itin sunkių asmeninių išgyvenimų įtikėjo Dievą ir tuomet atsigrįžo į religiją. Nusipirko katekizmą ir ėmė jį skaityti. Štai ką jame rado:
1. Dievas yra visų matomų ir nematomų dalykų kūrėjas. Prieš sukurdamas pasaulį, Jis sukūrė nekūniškas būtybes, apdovanotas protu ir laisva valia, kurios Šventajame Rašte vadinamos pasiuntiniais, tai yra angelais.
2. Ryšys tarp Dievo ir tų būtybių buvo šiek tiek panašus į vėlesnius Dievo ir žmogaus ryšius.
3. Blogis ir kančia prasidėjo dėl dalies angelų nuopuolio, kai šie laisvos valios aktu ėmė dievinti save, užuot dievinę savo Kūrėją. .
4. Pasaulio sukūrimo veiksmas yra tapatus laiko pradžiai. Laikui pavaldžią gyvybę žemėje - augalus, žuvis, paukščius, žvėris - Jis pripažino esant gerus. Gamtoje viešpatavo kiti nei dabar dėsniai.
5. Dievas sukūrė žmogų kaip aukščiausiąją būtį, iškart po angelų, pagal savo paveikslą ir į save panašų, padarė jį tobulą, šventą ir nors kūnišką, tačiau nesenstantį ir nemirštantį.
6. Žemiškame Rojuje, kur Dievas apgyvendino žmogų, augo pažinimo medis, kurio vaisiaus liesti jam buvo nevalia, idant neužsitrauktų sau mirties. Laisvos valios aktu jis sulaužė draudimą, pasidavęs puolusio angelo, tai yra velnio, gundymui, dėl tų pačių priežasčių kaip ir pirmojo Nuopuolio atveju, t.y. geisdamas dievinti save, užuot dievinęs Tą, kuris jį sukūrė. Jis užtraukė mirtį sau ir visai žmonių giminei, taip pat ir visai gamtai, kuri pakeitė savo dėsnius. Kodėl gi ši gimtąja vadinama nuodėmė krenta ant visų ligi šiol gyvenančių žmonių, - paslaptis, kurios neduota įminti.
7. Gimtoji nuodėmė nebuvo šiaip blogas pavyzdys, kaip tvirtinta Pelagijaus, ir nesugadino žmogaus prigimties nepataisomai, kaip kad šešioliktame amžiuje tvirtino protestantai, tačiau pakeitė žmogaus prigimtį padarydama ją linkusią į blogį. Tasai polinkis vadinamas concupiscentia, išvertus tai reikštų akių geidulingumą arba troškimą.
8. Be gimtosios nuodėmės nebūtų ir Įsikūnijimo, kitaip tariant, Dievas nebūtų tapęs Kristumi, žmogumi, nugalinčiu mirtį bei visą blogį - ir puolusių angelų, ir žmonių. Gerosios Kūrimo tvarkos suirimas per turinčias laisvą sprendimo valią būtybes lėmė Dievo įsikišimą į žmonijos istoriją ir apsireiškimą Mozei bei pranašams, o vėliau ir nužengimą žemėn Kristaus asmenyje.
9. Amžinojo Sūnaus paslaptis, To, kuris būdamas kartu Dievas ir žmogus mirė ant kryžiaus ir prisikėlė iš numirusiųjų - kitaip tariant, Šventosios Trejybės paslaptis, sudaro katalikų religijos pa~ matą. Ji reiškia, kad Dievas nėra tik abejingas Visatos dėsnių rikiuotojas, bet ir Apvaizda, globojanti žmonijos istoriją.
10. Dievas apsireiškė įkvėptosiose Senojo ir Naujojo Testamento knygose ir ištisus amžius veda žmoniją žiūrėdamas tiesos išsaugojimo. Nuo Šventosios Dvasios pasiuntimo prasideda ir Vieningos Visuotinės Apaštalinės Bažnyčios istorija.
Pabraukdamas sakinius ir atskirus katekizmo žodžius, Paulius nustebo ir persigando, nes visa tai neturėjo nieko bendra su dvidešimto amžiaus žmonių mąstysena, netgi stačiai jai prieštaravo. Užuot veikę savaime, kosmoso dėsniai ėmė priklausyti nuo gyvų būtybių - nematomų ar matomų - paklydimų. Užuot pripažinus aklą gyvybės raidą nuo vienaląsčių organizmų iki vis sudėtingesnių, iki žmogų primenančių žinduolių ir paties žmogaus, buvo skelbiama pirmapradė gamtos ir žmogaus tobulybė bei šio nuopuolis, atnešęs nuopuolį viskam, kas gyva. Be nuopuolio idėjos nebūtų reikalingas nei Išganytojas, nei tikėjimas Dangaus karalystės atėjimu laikų pabaigoje, kada gamta atgaus pirmykštę šlovę ir nebebus mirties.
"Taigi, jei jau esu katalikas, privalau tikėti tuo, kas įrašyta katekizme? - klausė savęs Paulius skaitydamas Laiškus to savo didžiojo bendravardžio, kurio nepaaiškinama energija kadaise pastatė Bažnyčios rūmą. - Labai nelengva, bet jei tikiu Dievą, kitos išeities nėra, tad vien iš dėkingumo Jam privalau priimti savojo credo naštą. Nebent mėginčiau sukurti kokią savo religiją, tačiau kas gi toks esu, kad stočiau prieš porą tūkstantmečių, per kuriuos karta po kartos šitaip būtent tikėjo?"
Tačiau Paulius šiais apmąstymais nepasitenkino ir stengėsi suprasti, kur jie galėtų nuvesti. Praeities žmonių darbai liudijo, jog tikėjimo tiesą jie bus prisiėmę kuo rimčiausiai. Nutapė daugybę paveikslų, vaizduojančių angelus, o kai kurie net išdrįso piešti šėtoniškuosius pavidalus. Didžiausi, taip pat ir apimtimi, literatūros kūriniai gvildeno Išganymo ir Pasmerkimo temas: Dantes Dieviškoji komedija, Miltono Prarastasis rojus, taip pat Goethes Faustas.
Pauliaus siaubas buvo suprantamas, nes jis staiga suvokė, jog žmonija bus įžengusi į naują erą, kurioje neliko vietos ka1tės ir bausmės sąvokoms, kaip ir Išganymui bei Pasmerkimui. Vis daugiau žmonių nebetikėjo niekuo, net mokslo tiesomis. O ką tikėjo tikintieji, užtvindantys bažnyčias ir kuždantys maldas įvairiomis kalbomis? Jie išpažino supaprastintą religiją, kurios pagrindinis principas, matyt, buvo "gal taip, o gal kitaip" ir iš kurios kiekvienas atsirinkdavo tai, kuo, jo manymu, galima tikėti.
Pauliaus širdis reikalavo tiesos. Vienintelės, kuri juk negalėjo būti kitokia prieš tūkstantį penkis šimtus ar prieš penkis šimtus metų ir kuri kiekvieną ja patikėjusį įpareigojo.
Kadangi Gundytojo, dar vadinamo Melo tėvu ir Šio pasaulio kunigaikščiu, veiklą galima buvo atsekti iš daugybės civilizacijos požymių, tai krikščionio pareiga buvo atvirai jam pasipriešinti.
Paulius suprato, kad apdairiau yra judėti tuo pačiu ritmu su kitais, tai reiškia pripažinti krikščionybę kaip tam tikrą didžiulį labdaringą susivienijimą, taip pat Jėzų, aukščiausiąjį iš mokytojų, žengiantį Budos pėdomis, o tuos Bažnyčios mokymus, kurie šių dienų protams atrodo neįtikėtini ir nepriimtini, laikyti metaforomis.
Nepaisydamas sveikos nuovokos, Paulius liovėsi elgęsis kaip kiti ir taip paklojo pamatus visuotiniam požiūriui į save kaip keistuolį.
Jis teigdavo tikįs angelų ir velnių egzistavimu, maža to, įnirtingai smerkė kai kurias knygas ir filmus, vadindamas juos įkvėptais piktosios dvasios. Jis taip pat užsitraukė keleto didele valdžia disponuojančių asmenų nemalonę, kaltindamas juos demoniška demoralizuotojų veikla. Jo dalyvavimas judėjime, nukreiptame prieš pornografiją ir kai kuriuos muzikos žanrus, įtvirtino nuomonę apie jo priešiškumą viskam, kas nauja.
Ne ką geriau jam sekėsi ir asmeniniai reikalai, nes trokšdamas laikytis Bažnyčios nurodymų, jis pasiūlė Jadvygai, su kuria gyveno, susituokti, deja, šis pasiūlymas buvo sutiktas nepalankiai: Jadvyga norėjo kilti profesinės karjeros laiptais, tuo tarpu santuoka jai siejosi su vaikų gimdymu.
Vargšas Paulius susilaukė to, kad paminėjus jo pavardę žmonės sukiodavo pirštu prie smilkinio. Jis skundėsi savo nuodėmklausiui, tačiau šis, nepaisant visos pagarbos Pauliaus uolumui, ne visiškai pritarė būdui pulti Priešininką prieš tai neapsvarsčius strategijos bei taktikos. Pasak to kunigo, žmoniją apėmęs proto aptemimas ilgai netruks, nes tai prieštarautų tam, ką Dievas pažadėjo Bažnyčiai. Tačiau kol dar trunka, tikintiesiems patariama būti šiek tiek nuolaidesniems, net savo įsitikinimų ik galo neatskleidinėti.
Kas gi nutiko Pauliui paskui? Jį supusių žmonių nuomonės labai prieštaringos. Štai ką pavyko sužinoti.
Jacekas:
Paulius nepaklausė nuodėmklausio patarimo. Rado kitą išeitį. Kadangi pažįstami jį ėmė laikyti keistuoliu, Paulius ieškojo bendraminčių ir surado jų daug. Jam pavyko aptikti, tiesą sakant, ištisą judėjimą, ne itin remiamą bažnyčios hierarchų, tačiau pakankamai galingą, kad po konservatizmo vėliava suvienytų gana nemažai dvasininkų ir tikinčiųjų. Išsivadavęs iš nepritapimo draugijose jausmo, net atvirkščiai - tapęs komplimentų ir susižavėjimo objektu, Paulius ėmėsi aktyvios veiklos Lygoje, užsibrėžusioje tikslą - įtakojant įstatymų leidybą diegti moralines katalikiškąsias vertybes į visuomenės gyvenimą. Netrukus jis tapo vienu iš vadovų politinės partijos, siekiančios, kad būtų priimti abortus ir skyrybas draudžiantys įstatymai. Buvo įsitikinęs, jog jo veikla prieš Blogį neišvengiama, nors jį ir žeidė kai kurie jo sąjungininkų pasisakymai, išpuoliais prieš liberalus nueinantys per toli. Pakentė tai tik dėl aukščiausiojo gėrio.
Politinis aktyvumas kenkė asmeniniam jo gyvenimui, tai tarsi patvirtintų teiginį, kad dviejų žmonių fizinė harmonija priklauso nuo jų mąstysenų atitikimo. Jadvyga nejautė simpatijos nei Lygai, nei jo partijai, buvo net pasišovusi ją kategoriškai smerkti. "Norite gelbėti žmonių gyvenimus, bet žudote jų sielas", - sykį pasakė. Jos manymu, daug jaunų žmonių nusisukdavo nuo religijos, sutapatindami ją su Lygos veikėjų organizuojamomis neapykantos akcijomis. Vis labiau vienas kitam svetimi, Paulius ir Jadvyga buvo jau ne tiek pora, kiek barnių ir nesusipratimų blaškomi sutuoktiniai, kol galiausiai abu sutarė turį išsiskirti.
Teresė:
Viskas buvo kitaip. Paulius ieškojo panašiai mąstančiųjų, tačiau pateko tarp kriptokatalikų, veikusių bemaž tiksliai pagal jo nuodėmklausio patarimus. Ten vyravo požiūris, jog masinės vartotojiškos kultūros žygiui pasipriešinti neįmanoma, tad katalikams belieka stengtis šį žygį bent sulėtinti, patiems išsaugant susitaikymo su pasauliu regimybę. Bažnyčia buvo teisi prakeikdama Voltaire'ą - juk "nuolaidžiavimo" pavyzdžiai atsirado Švietimo epochoje, tačiau mokslo, technikos ir medicinos pažanga pernelyg akivaizdi, kad būtų galima stoti į kovą prieš visą anos epochos paveldą. Paulius svarstė, ar nebūtų geriau masinę kultūrą kaip nors panaudoti žmoniųįtikinėjimui, jog rinkdamiesi blogį jie eina į pražūtį. Juos valdo concupiscentia, tai yra pinigų, valdžios ir sekso troškimas, tačiau paveikti juos kitaip, kaip tik de dantis vienu iš jų, neįmanoma, antraip jie atsuktų nugaras. O kaip juos paveikti? Vaizdais, arba, kitaip tariant, kinu. Būtent dėl to Paulius ėmė sukti filmus, tačiau tokius, kurie galėtų susilaukti pasisekimo, taigi rodančius žiūrovams įprastas situacijas, prisodrintas neišvengiamos nuogų kūnų bei sekso dozės. Autoriaus intencija buvo užšifruota veiksme, tačiau taip diskretiškai, jog kritikai niekaip nesugebėdavo sutarti dėl filmo prasmės.
Pauliaus ir Jadvygos ryšys patyrė daugybę painiausių išmėginimų, kurie galiausiai baigėsi jos nėštumu ir vedybomis.
Stefanas:
Buvo visai, tiesiog visiškai ne taip. Po savo pirmųjų moralisto polėkių, pelniusių jam keistuolio vardą, Paulius susigėdo ir suprato, jog prisiskaitęs katekizmo pasidarė klaidingas išvadas. Kad ir kokios būtų blogio priežastys, pasaulio esmė yra kančia - žmogaus ir visų gyvų padarų. Gyventi - reiškia būti paženklintam mirties, ir kaip tik jos neišvengiamumas yra krikščionybės pagrindas. Todėl apmąstymų objektas turėtų būti ne bausmė ir atpildas, o žmogaus bejėgiškumas, toks visa apimantis, jog nusipelno didžiausio gailestingumo, net to kosminio gailestingumo iš Dievo nusipelnė. Pačioje pasaulio sanklodoje, priežasčių ir pasekmių grandinėje Paulius iš pradžių įžvelgė šėtoniškų bruožų, tačiau vėliau prisipažino klydęs, pernelyg įkyriai telkdamas dėmesį į tamsiąsias galias, kurios griovė ir toliau tebegriauna gerą Kūrėjo planą. Yda, rodos, glūdėjo pačioje gyvybės šerdyje ir Nuopuolis, įvykęs kadaise, tai yra dar prieš laiko sukūrimą, to negalėjo pakeisti. Tikra buvo tik žmonių nelaimė ir sielvarto šauksmas, į kutį visoje Visatoje neatsakinėjo joks balsas. Ir kaip tik šis Visatos tylėjimas turėjo perpildyti saiką, kad Dievo užuojauta atsilieptų įsikūnijimu į žmogų ir jo istoriją.
Dėl perdėto susirūpinimo papročių pakrikimu Paulius dabar buvo linkęs kaltinti Priešininką, nebūtinai kanopuotą ir uodeguotą, galintį turėti daugybę pavidalų, tad ar neįmanu jį įtarti slypint po moralisto apsiaustu? Apie tai bylojo neapykantos perkreipti kai kurių pamokslautojųveidai, tad Paulius, atgailaudamas už ankstesnįsavo polinkį smerkti, prisijungė prie grupės nuosaikiaisiais vadinamų katalikų, ištikimų Bažnyčios magistratui, tačiau kaltinamų pražūtingu tolerantiškumu i:Į: nepakankamu priešinimusi plintančioms erezijoms. Jis ėmė karštai ginčytis, ir jo pasisakymai galiausiai išprovokavo asmenų, laikančių save geresniais už jį katalikais, išpuolius, mat šiuo atveju buvo pasiteIkta su jo asmeniniu gyvenimu susiję argumentai, o labiausiai kliuvo jo nesantuokinis ryšys su Jadvyga.
Dėl Pauliaus veiklos Jadvyga, jos pačios žodžiais, buvo įvelta į išpažinėjų būrį, ir ką gi Pauliaus kolegos ir bičiuliai jai patiko, jausdavo jų palankumą ir vis dėlto švelniai priešgyniaudavo užuominomis, jog tuoktis neskuba.
Agnieška:
Nieko sau prisigalvota! Paulius juk gyveno ne vienas, Jadvygos įtaką jis jautė kasdien. Jam beveik neteko ragauti tikybos pamokų, tuo tarpu jinai buvo auklėta katalikiškai ir savaip tuo naudojosi. Kiekvieną sekmadienį ji stengėsi eiti į bažnyčią, nes ten drauge su visais įžengdavai į sakralinę, protui nepasiekiamą erdvę. Tiesa, ji nesiklausydavo pamokslų, apie kuriuos kaskart mesteldavo: "Porino genys pelėdai". Perdėtą susirūpinimą dorove, o ypač seksu, ji laikė kenksmingu siekiant religijoje vertikalumo. Ji atmetė pomirtinės bausmės grėsmę, nes, kaip kartodavo, žmonės pakankamai prisikenčia žemėje, kam jiems užkrauti dar. Dangaus jinai, matyt, negeidė, nes už savo gerus darbus nelaukė jokio apdovanojimo ir buvo linkusi juos pamiršti. Ji niekuomet nesiveldavo į teologinius ginčus apie pirminę blogio priežastį ir nuoširdžiai prisipažindavo, kad visai nesupranta pasakojimų apie mitologines pabaisas, velnius ir angelus. Ji laikė save katalike, turinčia savo nuomonę, tai yra manė, jog anksčiau ar vėliau bažnyčia pripažins tiesą tokių kaip ji. Sutikdama su tuo, kad ginčai apie nėštumo nutraukimą siejasi su nepaprastai rimtais filosofiniais dalykais, ji atmetė draudimus naudoti kontraceptines priemones ir išjuokdavo vadinamąjį ciklo apskaičiavimo metodą klausdama, kuo jis skiriasi nuo lygiai tokio pat kito mokslinio, kurio produktas - piliulė. Ji taip pat turėjo savo nuomonę apie bažnyčios organizaciją, pritardama, nors ir ne itin aršiai, moterų kunigystei.
Taigi Paulius savo namuose galėjo matyti tą antrojo tūkstantmečio pabaigos pasaulį ir prieš jį tokį privalėjo protestuoti. Atrodė, kad jo atsivertėliškas uolumas jį tuščiai blaškė, tuo tarpu jį supę eiliniai, taip sakant, tikintieji ramiai paklusdavo apeigoms, nekitusioms per kartų kartas, neblogai su tuo susidorodami ir apsieidami be itin logiškos doktrinos. Vadinti tai krikščionybės smukimu, tereikštų išminties stygių ir taip pat, ko gero, netikėjimą Apvaizda. Juolab kad įmanoma didžiulė permaina, kurią išpranašauti galėjo tokia galvose na kaip Jadvygos.
Paulius išsižadėjo to, ką ilgą laiką manė esant jo misija, ir įsiliejo į minią paprastų mirtingųjų, kas sekmadienį peržengiančių bažnyčios slenkstį. Tiesa, tai buvo ne svarstymų vaisius. Tą padarė švelnus jausmas. Ilgoms jos blakstienoms, įdėmiai palenktai jos galvai klausantis muzikos, jos prislėgtumo ir entuziazmo nuotaikoms, nuodėmingai ambicijai ir gerai valiai.
Tasai filosofas buvo ateistas - Visatos egzistavime jis neįžvelgė jokių pirmosios priežasties pėdsakų. Be šios kuo puikiausiai išsiversdavo ir mokslinės hipotezės, kurios, nepaisant abejonių dėl metodo, jam tapdavo žinių apie daiktų prigimtį šaltiniu. Tiesos dėlei reikėtų pasakyti, kad, nors ir gerbęs mokslą, jis nebuvo vienas iš svajoklių, kurie tikisi, jog protas kada nors padės žmonėms sukurti tobulą visuomenę.
Vieninteliu filosofo vertu užsiėmimu jis laikė apmąstymus apie religijos prasmę. Kai jam prikišdavo, esą įsiveliąs į prieštaravimus, atrėždavo, jog iš esmės žmogus yra prieštaringa būtybė, tad gilindamasis į religiją jis išlieka santarvėje su savo žmogiška prigimtimi.
Religijoje, pasak jo, glūdi visas žmogaus įstabumas ir didybė. Kad toks menkas, toks neišvengiamai mirtingas padaras galėtų sukurti gėrį ir blogį, viršų ir apačią, dausas ir prarajas - jam atrodė nesuvokiamas ir didžiausios nuostabos vertas dalykas. Ničniekur visoje vaizduotės neaprėpiamoje Visatoje nebuvo nė krislo gėrio, gailesčio ar užuojautos, o žmogaus širdies troškimų padiktuoti klausimai nesulaukdavo jokio atsako. Pagrindinių žmonijos religijų išpažinėjai, anot filosofo, nepakankamai dėmesio skyrė absoliučiam vienišumui - po žvaigždėtu dangumi atsidūrusios žmogaus sąmonės lemčiai. Dar mažiau į tai buvo linkę įvairių šamanizmo atmainų garbintojai, Gamtą sužmoginantys ir nutrinantys ribą tarp žmogaus ir gyvulio.
Daug rūpesčių filosofui kėlė grožis, nes šį valdė deivė Venera, kitaip tariant, pati gamtos galia. Jis parašė knygą, teigdamas joje, kad grožis egzistuoja tiktai ten, kur deivės Veneros įkvėptos formos ir spalvos susiduria su žmogaus rega ir klausa - dviem juslėmis, apdovanotomis stebuklingu gebėjimu perkurti.
Ne visas religijas filosofas rikiavo į vieną gretą. Aukščiausiąją vietą skyrė toms, kuriose prieštaravimai tarp žmogaus ir natūralios visa ko tvarkos buvo ryškiausi ir kuriose žmogus, išsivadavęs iš šios tvarkos, būdavo išganytas. Labiausiai jis vertino krikščionybę, iškart po jos - budizmą, nes abi šios religijos šventino vien žmogui būdingą savybę - užuojautą, paneigiančią akmeninį pasaulio veidą. Kas gali būti labiau žmogiška nei krikščionių Dievas, įsikūnijantis žmoguje žinant, jog akmeninis pasaulis pasmerks Jį myriop? Tai, kad Sūnus per amžius viešpatavo ir kad visa buvo Jo vardu sukurta, byloja, jog žmogaus pavidalas ir žmogaus širdis tebeslypi dieviškoje esybėje ir patiria kančią regėdami iš prigimties gerą, bet per Nuopuolį mirtimi apkrėstą pasaulį.
Savo pagarbą filosofas pirmiausia kreipė į Romos Visuotinę Apaštalinę Bažnyčią, kurios dviejų tūkstantmečių istorija - tikrai pakankamas argumentas. Savo šimtmetyje jis ne kartą regėjo įvairiausių mėginimų pulti šią uolą iš už Pragaro vartų. Būdamas humanistas, jis būtų turėjęs džiaugtis, jog prigimtines žmonių aistras varžantys draudimai švelnėja, bet jis verčiau lenkė galvą prieš popiežių, kuriam užtekdavo drąsos aiškiai ir garsiai visam pasauliui skelbti savo nepritarimą.
Įsitikinęs, jog vienatinės tiesos nesutelktai civilizacijai gresia suirimas, filosofas savo viešais pasisakymais visuomet pritardavo iš Vatikano sklindantiems perspėjimams. Jis neslėpė norįs būti priimtas į Viešpaties vynuogyno darbininkų gretas, nors jam ir nebuvo suteikta tikėjimo malonė.
"Mums galima, - nusivilkdama suknią, grafienė tarė meilužiui, kuris išsidrėbęs lovoje ir ranka pasirėmęs galvą stebėjo ją veidrodyje. - Vis dėlto prieš prastuomenę turime dėtis prideramais, dėstė toliau, išsiimdama vėžlio kiaukuto šukas iš įmantriai susegtų plaukų. - Mane graužia sąžinė dėl mano kambarinės Elzytės, kuri nesivaržydama tai išdarinėja su savuoju Juzefu. Tarnų, deja, neįmanoma sužiūrėti, jie tiesiog per arti mūsų, vogčiomis stebi ir mėgdžioja. O juk yra dar begalės prasčiokėlių, beraščių, gyvenančių savo kaimeliuose lygiai taip, kaip gyveno ir jų seneliai, ir proseneliai. Baisu net pagalvoti, kas atsitiktų, jei kiekvienas imtų dairytis į geresnius už save ir manyti, jog jam priklauso tiek pat teisių, pinigų, malonumų. Gali mane, Ziziau, laikyti moraliste, bet tik įsivaizduok pasaulį, kuriame nebeliko nieko užginto. Jei puoselėjame padorumą ir geras manieras, tai tik tam, kad apsaugotumėm tuos vargšus nuo jų pačių, kas kad jie to nežino", - pridūrė traukdama iš stalčiaus nėriniais puoštus naktinius muslino marškinius.
Gyvename viduje, ir nieko čia nepadarysi, kaip kad kurmiai, kurie puikiai jaučiasi po žeme, tačiau išorė virš žemės, kur šviečia saulė ir čiulba paukščiai, - jiems svetima stichija. Arba, jei palygintume kitaip, gyvename viduje Leviatano, kurį tiktų vadinti miestu, visuomene, civilizacija, epocha, arba bet kokiais kitais žodžiais, apibūdinančiais žmonių bendrabūvį. O sykį esu net įsivaizdavęs tą žmonių bendro buvimo padarą lyg kokį kokoną, kybantį ant galaktikos medžio šakos. Šiaip ar taip, mes viduje, nors ne visai taip kaip kurmiai, nes esame apdovanoti sąmone, kuri pajėgia mus perkelti išorėn. Laimė, ši sąmonė atsiveria nedaugeliui ir ne itin dažnai. Nes ar galėtų žmonės svajoti, siekti savo tikslų, kovoti tarpusavyje, jei kas akimirką grėstų juoko protrūkis dėl reginio groteskiškumo? Pavyzdžiui, jei, Gombrowicziaus siūlymu, jie kitaip pažvelgtų į raitelį ant arklio: vienas gyvūnas sėdi ant kito nugaros ir ragina pastarąjį bėgti su metalo gabalais ant kojų. Kaip tuomet atrodytų ulonų ataka? Arba pokylis: nuogi patinai ir patelės, aprengti ritualiniais rūbais, trūkčiojantys pagal kažkokios apykvailės muzikos taktą. Arba kitoks pokylis, kaip tame Stanislawo Vincenzo pasakojime apie plėšiką Dobošą, piktųjų dvasių pakviestą į pilį kalno viršūnėje, kur smagiai puotauja ponai ir damos? Apsukrusis plėšiko adjutantas pastebėjo, jog muzikantai vis siekia šalia stovinčio dubens ir kažkuo tepasi akių vokus. Padarė tą patį ir išvydo vienas su kitu šoka skeletai, jiems groja velniai, o pilis - dyki griuvėsiai. Kitaip tariant, iš vidaus jisai staiga atsidūrė išorėje. O ar mūsų nesuvedžioja kalba? Tuščiažodžiavimas, aukštos ideologinės gaidos, filosofijos, teorijos - visa išdygo iš mūsų kūnų ekskrementališkumo ir išgarų.
Buvo kartą rašytojas, kuris nukeliavo išorėn, tačiau jo nuotykis tik įrodo, kad tatai pavojinga. Dekanas Jonathanas Swiftas įsitikino, kad tasai, kuris kartą save atsiejo ir pažvelgė į jį supusią žmoniją iš žvaigždžių aukštybių, jau nebegalės vėl pasinerti į smulkius džiaugsmus ir kasdienybės rutiną. Kai jis sugrįžo iš tauriųjų žirgų šalies ir žmona jį apkabino, argi ne nuo jos skleidžiamo dvoko jis apalpo? Mat filosofuojančių žirgų sala tai outopos, utopija, ženklinanti mūsų išsidvejinimą į "čia" ir "ten", į vidų ir išorę, arba, jei kam patinka, į laikinumo supančiotą kūną ir virš jo sklandantį protą.
Kad ir kur gyvenai - Pergamo mieste valdant Adrianui, Marselyje valdant Liudvikui XV ar kolonistų įkurtame Naujajame Amsterdame, atmink, jog gali laikyti save laimingu, jeigu tavo gyvenimas klostėsi taip, kaip ir tavo kaimynų. Jei judėjai, mąstei, jautei kaip ir jie, jei kaip ir jie deramu laiku vykdei savo priedermes. Jei metai po metų vienos kitas keitė pareigos ir apeigos, vedei žmoną, išauginai vaikus ir ramiai galėjai pasitikti temstančias senatvės dienas.
Pagalvok minutėlę apie tuos, kuriems nebuvo dovanotas tasai palaimingas panašumas į artimą. Apie tuos, kurie labai stengėsi elgtis nepriekaištingai, idant susilauktų ne blogesnių nei jų bendrapiliečiai atsiliepimų, tačiau dėl nematomo luošumo niekas jiems nesisekdavo, viskas jiems iš eidavo kreivai. Kol pagaliau niekam nenusikaltęs jų trūkumas užtraukdavo jiems bausmę vienatvę, ir tuomet jie nė nebesistengė savo luošumo slėpti.
Ant suolelio miesto parke su popieriniu maišeliu, iš kurio kyšo butelio kaklelis, po didžiųjų miestų tiltais, ant šaligatvių, kur savo mantą paskleidžia benamiai, lūšnų gatvėje su neoninėm reklamom ryte prie baro belaukiant, kol atidarys, visur ji, tauta atskirtųjų, kurių diena prasideda ir baigiasi suvokimu, jog gyvenimas praloštas. Pagalvok, kaip tau pasisekė, jei net neprivalėjai atsigręžti į tokius kaip jie, nors aplink, visai šalia, jų pilna. Pašlovink vidutinybę ir džiaukis, jog nesusidėjai su maištininkų vadeivomis. Nes juk ir juose vešėjo nesitaikstymas su gyvenimo dėsniais ir kvaila viltis - tokia kaip ir tų, kuriems dar negimus buvo lemta pralošti.
Buvome vieno multimilijonieriaus svečiai ir su gėrimais rankose stoviniavome vidiniame kiemelyje, apjuostame gėlių klombų ir žolynų. Šeimininkas skundėsi savo sodininkais ir architektais. Šie esą viską taip nevykusiai įrengę, kad jis negalįs namuose laikyti jokių gyvūnų. Šunys iš tolo vengią žalių krūmų ir žolės, tarsi užuosdami, jog bet kokia žaluma čia išauginta su chemikalais ir kad skleidžianti kenksmingas dujas.
Kitoje sapno dalyje tam turčiui priekaištauta, esą priiminėjąs įtartinų tautų atstovus: sukčius ir vagišius lenkus, taip pat sutenerius ir mafijozus italus. Tačiau šis, matyt, itin pabrėždavęs savo pranašumus, nes toliau rutuliojantis sapno įvykiams įspyriau jam į kirkšnį ir tik svari mano politinė padėtis išgelbėjo mane nuo arešto.
Tame pačiame sapne man dar pavyko suformuluoti patarimą pradedantiesiems rašytojams. Yra viena didžioji tema, raktas, kuris jums atrakins dar neatskleistų ir netgi patiems sau neprisipažintų išgyvenimų lobyną. Tasai raktas - akimirkos, kai buvote vienaip ar kitaip pažeminti. Prisiminkite, prisiminkite tuos momentus, įstrigusius jumyse lyg spygliai, pulkite juos dirginti ir labai smulkiai aprašinėti. Nežinia ką iškapstysite, tačiau viso to bus apsčiai, ir bet kokiu atveju šiek tiek mazochistiška šioji operacija suteiks jums palengvėjimą.
Mūsų, tiesą sakant, neturėtų būti. Mes - tai ne koks didelis kolektyvinis "mes", tebūnie tiktai tu ir aš. Pasitelkime vaizduotę, kad bent akies mirksniu aprėptume mūsų tėvų gyvenimo aplinkybes ir sąlygas, po to - senelių, prosenelių ir taip vis gilyn į praeitį. Net jei tarp jų rastųsi turtuolių ir privilegijuotų aristokratų, juos gaubusi nešvara ir smarvė - anuomet tai buvo įprasta mus, besinaudojančius dušu ir tualetu, priblokštų. Dar labiau tikėtina, jog tarp jų aptiktume badmirių, kuriems sudžiūvusios duonos riekelė iki ateinančio derliaus būdavusi didžiausia laimė. Mūsų pro-pro-pro krisdavo kaip musės - nuo oro, t.y. epidemijos, iš bado, nuo ugnies ir karo, o vaikų - knibždėte knibždėdavo, tačiau iš dvylikos teišgyvendavo vienas ar du. O kokios gentys, kokie laukiniai snukiai slypi už kiekvieno ir kiekvienos mūsų, kokie vogravimai, kokios kruvinos apeigos iš liepos stuobrio negrabiai išskaptuotų dievybių garbei! Net siekia mūsų pro-propro, kurie štai sėlina niūrios girios samanynais su vieninteliu savo ginklu rankose - aptašytu akmeniu - priešo kaukolei suknežinti. Mums atrodo, kad turime tik tėvus, tačiau juk tie "pro" egzistuoja, o kartu su jais ir jų luošumai, manijos, paveldimos psichikos ligos, sifiliai ir džiovos - iš kur žinai, kad jos nepasiliko tavyje? Ir kokia tikimybė, kad iš tavo proprosenelio vaikų išgyvens kaip tik tas, kuriam gims tavasis senelis? Kokia tikimybė, jog tai turėjo pasikartoti kitoje kartoje?
Trumpai tariant, nykstamai menki šansai, jog tu ir aš gimsime būtent tokiame kailyje, kaip šie, o ne kiti individai, kuriuose susispietę bala žino kokių šliundrų ir asilų genai. O ir tai, kad visa mūsų žmonių rūšis dar lig šiol gyva ir net pernelyg prisidaugino, turėtų stulbinti. Juk priešų ji turėjo daug, ir pirmykštis miškas, pilnas stipresnių už žmogų žvėrių, net ir šiandien galėtų pasitarnauti kaip grėsmės jai metafora; o kur dar virusai, bakterijos, žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai, potvyniai, taip pat ir jos pačios kūriniai: branduolinis ginklas ir užteršta gamta. Jau seniai ši rūšis turėjo išnykti, o vis dar gyvuoja, neapsakomai atspari. Verta rimtai pamąstyti apie tai, jog tau ir man likimas lėmė būti jos dalimi. O paskui, tikriausiai kiekvienas savaip, tai apibendrintume.
"Koksai ilgas upių gyvenimas!" Tik pamanyk! Kažkur ten, kalnuose, pulsuoja versmės ir iš uolos sunkiasi srovelės, susibėga į srovę, į upės tėkmę, o ši neša savo vandenis per šimtmečius, tūkstantmečius. Praeina gentys, tautos, civilizacijos, o upė vis būna, tarsi ir nebūna, nes juk vanduo vis kitas, tik tiek, kad išlieka jos vieta ir pavadinimas, lyg pastovios formos ir kintančio turinio metafora. Tos pačios upės tekėjo Europoje, kai nebuvo nė vienos iš dabartinių šalių ir nė vienos iš mums žinomų kalbų. Taigi tik upių pavadinimai išsaugojo pranykusių genčių ir jų dialektų pėdsakus. Tiesa, šių gyventa taip seniai, jog čia nieko nėra tikra ir vieni tyrinėtojai kuria prielaidas, kurios kitiems atrodo nepagrįstos. Netgi nežinia, kiek tų vardų kilo prieš užplūstant indoeuropiečiams, tai yra mažiausiai prieš du arba tris tūkstantmečius pr. Kr. Mūsų civilizacija apnuodijo upių vandenis, o jų užterštumas įgijo galingą emocinę prasmę. Kadangi upės tėkmė simbolizuoja laiką, peršasi mintys apie užterštą laiką. O juk versmės nepaliauja trykšti ir mes tikime išvalytu laiku. Aš dievinu tėkmę, tad savo nuodėmes norėčiau patikėti vandenims - tegu neša jas jūron.